„Kelionė prasideda nuo žodžio“: Skaistės istorija apie kalbas, drąsą ir gyvenimą pasaulyje.

Papasakokite savo istoriją.

Sveiki. Atvirai kalbant, jau seniai nesu rašiusi ilgesnio teksto ar atsakiusi į klausimus lietuvių kalba. Kalba – nuo jos ir prasideda mano istorija. Kalbos ir jų mokymasis atveria begales kelių ir durų. Už atsivėrusių durų mane pasitiko Šveicarija. Buvo planuota joje pasilikti keletą metų ir grįžti į Lietuvą, bet bėgant metams planai keitėsi, atsivėrė naujos galimybės, kasdien lydėjo nauji įspūdžiai. Manyje užaugo žmogus, atviresnis pasauliui, kitoms kultūroms ir žmonėms, kurie nekalbėjo mano gimtąja kalba. Ir taip tie žmonės tapo mano motyvacija – aš norėjau kalbėti jų kalba.
Gimiau ir užaugau Širvintose. Apsupta puikių draugų ir bendraminčių, praleidau nuostabiausią laiką mokykloje ir tvirtai žinojau, kad noriu tapti vokiečių kalbos vertėja. Baigiau vokiečių filologijos bakalauro studijas Vilniaus universitete. Galva buvo užpildyta Goethe’s, Nietzsche’s ir Schillerio tekstais, todėl reikėjo pertraukos. Pertraukos nuo knygų, ne nuo kalbos. Tikiu likimu, todėl žinau, jog likimas man parodė kryptį – Šveicarija.

Kokias didžiausias pamokas išmokote kelionėse?

Išvažiuodama iš Lietuvos, aš nenorėjau pakeisti savo gyvenimo – tiesiog norėjau pasinaudoti laisve rinktis ir išbandyti savo jėgas sunkesnėje svorio kategorijoje. Ten manęs nelaukė pažįstama ir saugi aplinka, nebuvau apsupta artimų veidų, sakinio gramatika nebuvo tokia aiški ir paprasta. Ten reikėjo įrodyti kitiems, kad galima manimi pasitikėti, o sau turėjau šimtus kartų pakartoti, jog nesvarbu, kiek kilometrų manęs laukia prieš akis ir kokiu tempu aš judu link finišo – aš dalyvauju šiame maratone, ir tai yra svarbiausia.
Prieš atsiveriant durims į platesnį pasaulį, esame formuojami savos kultūros, papročių, istorijos, išgyvenimų, kalbos – tai lyg vaidinti vietiniame savo miestelio teatre. Tik peržengę slenkstį pamatome stadionus, amfiteatrus bei Brodvėjų. Didžiausios pamokos, išmoktos kelionėse, yra tos, kurios mums padeda suprasti, jog pasaulis yra be galo didelis ir nesibaigia ties mūsų namų slenksčiu ar mūsų gimtosios šalies siena.
Mano kelionės prasidėjo, kai man buvo treji metai. Vasaromis leisdavau laiką pas krikšto mamą Naujojoje Akmenėje, pas bobutę kaime, močiutės gimtinėje Užpaliuose. Turėjome begales išvykų mokykloje su klasės auklėtoja, su tautinių šokių būreliu. Jau tada žinojau, kad man nepatinka leisti atostogas namuose – man reikėjo būti kelyje. Kelionės mane išmokė pamatyti skirtingas spalvas, tačiau jų nevertinti grožio skalėje, nes kiekviena spalva yra ypatinga ir reikalinga.
Esu aplankiusi nemažai šalių ir tikiuosi, jog šis skaičius vis didės. Kodėl? Nes skaniausia kava ir pica – Italijoje, gražiausi kalnai – Šveicarijoje, pašėlusiausia alaus šventė – Vokietijoje, Miunchene, įspūdingiausi safariai – Kenijoje, kvapą gniaužiantys vaizdai – Havajuose, romantiškiausi vasaros vakarai – Lietuvoje, geriausios krepšinio varžybos – Los Andžele ir, aišku, Kaune… Kiekviena šalis turi kažką savito, ko neturi ar negali kitos. Jei galėčiau iš naujo braižyti savo kelionių žemėlapį, tikriausiai jį braižyčiau lygiai taip pat, nes nėra ko gailėtis dėl to, kas kasdienybę pakeičia į iššūkius ir nuotykius.

Ar baisu leistis į gyvenimo nuotykius?

Man baisiau kiekvieną dieną gyventi tuo pačiu ritmu: sėdėti ant sofos ir žiūrėti televizorių, eiti į parduotuvę pirkti tuos pačius produktus, neturėti pokalbių temų, nežinoti, kas yra ChatGPT ir nebūti atvirai pasauliui. Prie penkių pagrindinių pojūčių, nusakančių žmogaus santykį su jį supančiu pasauliu, pridėčiau šeštą – gyvenimo nuotykius.

Kokie pirmieji žingsniai ruošiantis savo gyvenimo nuotykiams?

Atvirai pasakius, kelionėms ruošiuosi tikrai paskutinę minutę. Stengiuosi su savimi pasiimti kuo mažesnį lagaminą ar kuprinę, neapkrauti kelionės tuo, kas sena, palikti vietos tam, kas nauja, nematyta. O tai, kas būtų netilpę į lagaminą kelionės pabaigoje, reiškia, kad nebuvo reikalinga ar verta pastangų. Taip ir išskridau iš Lietuvos – su vienu mažu lagaminu. Jei reikėtų grįžti atgal, prireiktų daugybės lagaminų.

Kokie nuostabiausi dalykai gyvenant Šveicarijoje?

Jau 14 metų gyvenu Šveicarijoje, Graubiundeno kantone. Nuostabiausias dalykas čia – gamta: kalnai, ežerai, upės, ledynai, dangus, oras. Kartą vienas italas draugas man pasakė, jog jis nemėgsta Šveicarijos, nes čia viskas tobula, nėra vietos klaidoms. Turėjau nusišypsoti, nes būtent tai mane žavi.
Šveicarija neleido man būti patenkintai tuo, kas esu ir ką turiu dabar. Visada jausdavau lengvą kvėpavimą į nugarą. Turėjau mokytis, įrodyti, laiptelis po laiptelio kilti į viršų. Jiems vis dar sunku pirmą kartą išgirdus mano vardą jį atkartoti, tačiau man jau nebesunku kalbėti keturiomis kalbomis (net ir lietuvių kalbos retkarčiais prireikia). Čia gyvendama išmokau vertinti žmones pagal jų charakterį ir vertybes, nes visa kita yra tik duotybė – nepriklausanti nei nuo laiko, nei nuo norų.

Gal atradote, sužinojote naujų dalykų apie save?

Gyvendama kitoje šalyje turi mokėti prisitaikyti prie jos kultūros, žmonių, kalbos, net ir prie oro (kalnuose jis daug sausesnis bei retesnis). Tačiau šie dalykai man nebuvo sunkūs. Priimti iššūkius, išeiti iš komforto zonos, pabandyti prisitaikyti – tai tapo mano gyvenimo dalimi ir suformavo mano charakterį.
Žinoma, yra vienas dalykas, su kuriuo susitaikyti tikrai nėra lengva – tai artimieji, draugai ir pažįstami, kurie nutolsta dideliu atstumu. Man labai sunku bendrauti telefonu ar žinutėmis. Nesu ta, kuri dažnai skambina ar rašo. Nematau tame prasmės – man reikia žmones matyti, jausti jų energiją, apsikabinti. Telefonas supaprastina bendravimą… Save ilgai kaltinau, kad priėmiau sprendimą gyventi kitoje šalyje, ypač kai gaudavau močiutės laiškus, o klausimai „kada grįši?“, „kodėl neparašai ar nepaskambini?“ nuliūdindavo.

Ką patartumėte žmonėms, svajojantiems apie tokį gyvenimo būdą?

Nebijoti bandyti. O jei kažkas nepavyksta – atsistoti ir bandyti iš naujo. Nėra nieko liūdnesnio nei gyvenimo pabaigoje gailėtis to, ko taip ir neišdrįsai išbandyti. Turime būti drąsesni, nes dažniausiai viskas klostosi paprasčiau, nei įsivaizduojame.
Niekada nepamirškime, kad pirmieji žingsniai tikrai būna patys sunkiausi. Mano nuomone, ruoštis kelionėms ar gyvenimui svetur reikia pradėti dar mokykloje. Kalbų mokymasis – tai žalia korta į platų pasaulį. Jei galėčiau grįžti atgal, dar daugiau pastangų ir laiko skirčiau būtent užsienio kalbų pamokoms.

Kokie ateities planai?

Ateities planai? Artimiausi – skrydis į Pietų Korėją už kelių dienų. Prieš kelis metus susidomėjau ir pradėjau mokytis korėjiečių kalbos. Jau trečią kartą skrendu ten: einu į mokyklą, gyvenu korėjiečių šeimoje, vaikštau Seulo gatvėmis ir gyvenu šiuo momentu.
Ateities planų dažniausiai nekuriu, nes rytojus gali nustebinti labiau, nei tikimės ar laukiame.

Skaistės nuotykius sekite čia:

https://www.instagram.com/skai_s_te/