„Kaip slaugytoja tapo banglentininke“

Kartais didžiausi gyvenimo pokyčiai nevyksta staiga. Jie bręsta
tyliai – tarp kasdienių pareigų, svajonių, kurias laikome „ne dabar“, ir vidinio jausmo, kad gyvenimas gali būti kitoks.
Eleonoros istorija – apie kelią, kuris prasidėjo ligoninės koridoriuose, bet nuvedė ten, kur rytai prasideda su saule, o dienos – su bangomis. Apie drąsą paleisti saugumą, išmokti laukti, grįžti, kai reikia, ir vėl išdrįsti išeiti.

Kada gimė mintis pakeisti savo gyvenimą?

Kaip ir daugelis iš mūsų, svajojau apie nerūpestingą gyvenimą po palmėmis – „digital nomad“ kasdienybę Balyje ar kur nors Azijoje. Tačiau augdama kuklioje šeimoje ir studijuodama slaugą buvau įsitikinusi, kad tai ir liks tik svajonė.
Viskas pradėjo keistis tuomet, kai susipažinau su savo būsimu sužadėtiniu. Jis atvedė mane į vandens sporto pasaulį, išmokė kaituoti, o aplink mane atsirado įkvepiantys, drąsūs ir motyvuojantys žmonės. Nors kelias nebuvo greitas – iš tiesų jis truko net septynerius metus – galiausiai išdrįsau palikti slaugytojos darbą ir išvykti pirmai savo svajonių žiemai į Vietnamą.
Deja, pasaulį sustabdė pandemija, ir teko grįžti ten, kur viskas buvo pasibaigę – į ligoninę. Tačiau šis grįžimas tapo naujos pradžios tašku. Pradėjau savarankiškai mokytis marketingo, turėdama aiškų tikslą – dirbti nuotoliniu būdu. Po truputį, žingsnis po žingsnio, jau trečią žiemą leidžiu Azijoje: dirbu nuotoliu ir organizuoju banglenčių bei kaitavimo stovyklas.

Ką naujo atradai apie save kelionių metu?

Tik šiemet supratau, kad kelionės – tai ne apie naujų šalių ar kultūrų pažinimą. Tai apie savęs pažinimą. Labai gera stebėti, kaip keičiasi mano pasaulėžiūra, mąstymas ir vidinis požiūris į gyvenimą. Kelionės mane augina.

Ar, galėdama grįžti į pradžią, kažką darytum kitaip?

Greičiausiai – ne. Tuo metu, kai viskas prasidėjo, man paprasčiausiai nebūtų užtekę drąsos. Šiandien mėgaujuosi kiekviena diena. Net dabar, atsakinėdama į šiuos klausimus, guliu su draugais prie nuostabaus Indijos vandenyno, +32 laipsnių šilumoje, valgau šviežius mangus. Dar visai neseniai sakiau draugams: „Koks nuostabus mano gyvenimas – net sunku patikėti, kad tai mano realybė.“

Kas gyvenime čia žavi labiausiai?

Mažiau yra daugiau. Daugelis yra girdėję apie Vietnamo, Balio ar Šri Lankos žmonių svetingumą ir nuoširdžias šypsenas. Nors daugelis jų neturi nei erdvių namų, nei automobilių, o kartais net ir pastovaus darbo, jie yra laimingi. Jie turi vienas kitą, saulę ištisus metus, šviežiausius vaisius ir daržoves. Ko dar reikia laimei? Tikrai ne naujo automobilio. Mes, vakariečiai, galėtume labai daug iš jų išmokti.

Kas buvo sunkiausia pasirinkus tokį gyvenimo būdą?

Sunkiausia – palikti mamą ir šunį. Šeima yra šeima. Taip pat mažai kas kalba apie tai, kaip sunku kartais būti be namų. Būna akimirkų, kai labai norisi „grįžti namo“, bet tada supranti, kad net nežinai, kur tie namai iš tiesų yra.

Didžiausios pamokos, kurias išmokai?

Labiausiai mane išlaisvino suvokimas, kad gyvenimas vyksta dabar ir jis yra tik vienas. Reikia gyventi taip, kaip nori. Kai nori – ieškai galimybių, kai nenori – priežasčių.

Kokie tavo ateities planai?

Šiuo metu daugiausiai dėmesio skiriu savo stovykloms, kurias pavadinau „Follow The Sun“ – nes viskas jose vyksta po saule. Man be galo gera matyti, kaip žmonės iš Lietuvos išskrenda vėlyvą lapkričio vakarą ir jau kitą dieną atsiduria saulėtoje Šri Lankoje, mokydamiesi banglenčių sporto.
Taip stipriai myliu savo gyvenimo būdą, kad pradėjau organizuoti stovyklas norėdama parodyti kitiems, kaip smagu taip gyventi. Tiesiog į savo kasdienę dienotvarkę „pridedu“ dar penkiolika tautiečių ir dalinuosi tuo, kas man brangu.

Elenoros nuotykius sekite čia:

folow_the_sun
https://followthesun.lt/keliones/