Gabijos ir Tomo istorija: „ Kiekvieną dieną gali išmokti kažko naujo, nesvarbu, ar ta diena būtų praleista kelionėje, darbe, namie ar bet kur kitur.“

2021-aisiais metais, kai visas pasaulis po truputį pradėjo laisvėti po visus sukausčiusios COVID-19 pandemijos, Gabija ir Tomas leidosi į kelionę, kuri pakeitė jų gyvenimus.
Abu yra aktyvūs ir nenustygstantys žmonės, vieną dieną jie nusprendė seną 1997 m. VW Caravelle paversti savo nameliu ant ratų. Pirmoji, beveik du mėnesius trukusi kelionė pačių sukonstruotu autobusiuku iš Lietuvos į Ispaniją įžiebė nenumaldomą kelionių aistrą.
Jų istorija yra priminimas mums visiems, kad gyvenimas yra nuolatinė augimo, mokymosi ir beribio džiaugsmo kelionė.

Papasakokite savo istoriją.

Keliauti su mūsų pačių įsirengtais namais ant ratų iš tiesų pradėjome ne taip ir seniai – 2021-aisiais metais, kai visas pasaulis po truputį pradėjo laisvėti po visus sukausčiusios COVID-19 pandemijos. Tuo metu, kaip, tikriausiai, daugeliui labai norėjosi ištrūkti iš keturių sienų bei lėkti visur, kur akis mato. Kartą Tomas, naršydamas socialinėje erdvėje, netikėtai pamatė porą, kuri keliauja po Ispaniją su savo pačių įsirengtu kemperiu. Tada jis sakė: ,,Davai ir mes taip keliaujame?“. Aš, žinoma, kiek nusijuokiau, nes man tuo metu tai atrodė kaip misija neįmanoma (tačiau greitai supratau, kad klydau).
Neilgai trukus, įsigijome seną 1997 m. „VW Caravelle“ autobusiuką, kuriame įsirengėme visus reikalingiausius dalykus: lovą, mini virtuvėlę, darbo vietą ir net kriauklę su čiaupu. Tų pačių metų birželio mėn. leidomės į pirmąją kelionę su savo pačių įsirengtu autobusiuku, kuri truko beveik 2 mėn. Niekada iki tol nebuvome taip ilgai keliavę: anksčiau mūsų kelionės automobiliu su nakvyne tęsdavosi vos kelias dienas Lietuvoje prie ežero su draugais. Kartą buvome nuskridę į Ispaniją ir mums taip patiko ši šalis, kad davėme sau pažadą joje apsilankyti ir vėl. Kaip tarėme, taip ir padarėme: su savo senoliu busiku vos po 3-ijų dienų nuo išvykimo iš Lietuvos pasiekėme šalį, kurioje saulė šviečia kone ištisus metus. Sugrįžę iš Ispanijos, po maždaug metų vėl leidomės į kelionę savo įsirengtu busiku – tą kartą mėnesį keliavome po Kroatiją.
Tačiau ir antro karto Ispanijoje mums nepakako: šiemet visai neseniai sugrįžome iš po mėnesio trukmės kelionės po jau mūsų pamiltą šalį.
Taip ir gyvename. Vos atsiradus progai, pakuojamės daiktus ir leidžiamės į (kol kas) keliones po Europą savo pačių įsirengtais namais ant ratų. Tiesa, tik teko pakeisti transporto priemonę į kitą, ir vėl iš naujo ją įsirengti, kadangi senoji jau nebeatlaikė tūkstančių kilometrų…

Kaip gyvenimas atrodė anksčiau?

Yra sakoma, kad niekas gyvenime nevyksta be priežasties. Kaip abu mėgstame pasijuokti, matyt, gyvenimas mus suvedė tam, kad negadintumėm kitiems nervų. 😀 Nors, dar prieš mums susipažįstant, kiekvienas iš mūsų gyvenom daugeliui įprastą gyvenimą: dirbom ofisinius darbus, laisvalaikiu keliaudavome po Lietuvą, nuskrisdavom į netolimą užsienį ir pan. Abu esame labai aktyvūs ir vietoje nenustygstantys žmonės, tačiau, kaip sakoma, vienas lauke – ne karys, tad nuolat ieškoti sau vis naujų iššūkių pradėjome kartu, kai tapome pora. Nuo pat pirmųjų mūsų pažinties dienų (kartu esame jau 5 m., 2 m. iš jų – susituokę) leidžiamės į ilgas, kartais net ir nemažai ištvermės reikalaujančias keliones.
Esame dviračiais per dieną numynę iš Kauno iki Utenos, taip pat pėsčiomis per dieną nužygiavome iš Kauno į mano gimtinę (Graužų k., Kaišiadorių raj.), su draugais esame nukulniavę pajūriu nuo Šventosios iki Papės (Latvija) ir daugelį kitų. Daug bėgiojame, esame išbėgioję daugelį Lietuvos parkų ir parkelių, taip pat daug kitų kelių.
Na, o prieš 3 metus prie mūsų prisijungė dar vienas kelionių kompanionas – mūsų keturkojis draugas Fuksas. Tai visur, kur tik įmanoma, pasiimame jį kartu su savimi. Fukso aplankytų kelionių sąraše šiuo metu yra Kroatija ir Ispanija.

Didžiausios pamokos, kurias išmokote kelionėje?

Iš tiesų kiekvieną dieną gali išmokti kažko naujo, nesvarbu, ar ta diena būtų praleista kelionėje, darbe, namie ar bet kur kitur. Bet, turbūt, svarbiausias dalykas, kurio išmokome, tai neskubėti. Kiek teko svečiuotis kitose šalyse, ypač, Ispanijoje, atrodo, gyvenimas vyksta sava vaga, niekas niekur neskuba (ir, atrodo, net nesistengia skubėti). Pavyzdžiui, išsiruošęs anksti į kalnus, gali pakeliui sutikti ne vieną žygeivį, arba, net ir nedidelio miestelio kavinėje bet kuriuo paros metu gali pamatyti būrius žmonių, kurie tiesiog sėdi, gurkšnoja vyną ir šnekučiuojasi. Būdami namuose, dažnai ir patys nepastebime, kaip skubame nudirbti kuo daugiau darbų, todėl neretai pervargstame, būname pikti. Kadangi keliaudami ne tik atostogaujame, bet kartu ir dirbame (skaitmeninio marketingo srityje), tenka suderinti poilsį ir darbą. Tačiau viską puikiai spėjame ir kartais net labiau, nei būdami namuose. Išmokome džiaugtis šia akimirka bei grožėtis kiekvienu gamtos lopinėliu, net jei tai būtų ir vos čiurlenantis upelis – padėjus telefonus į šalį, kartais taip gera nuo minčių pravėdinti galvą bei pabūti su savimi.

Gal atradote, sužinojote naujų dalykų apie save?

Kone kiekvieną dieną keliaudamas ir gyvendamas daugeliui neįprastu būdu, atsiduri tam tikrose situacijose, kuriose sprendimą reikia priimti čia ir dabar. Sužinojome, kad iš tiesų esame drąsesni ir galime nuveikti daug daugiau dalykų, apie kuriuos anksčiau nei nebūtume pagalvoję, pavyzdžiui, vienui vieni, laukuose, viduryje niekur, pasistatyti savo transporto priemonę ir joje miegoti. Kartais, atrodo, net namuose baisu tamsoje išeiti į lauką vienam, o čia svetimoje šalyje miegi neaišku, kur. 😀 Tačiau supranti, kad tuo metu negali būti kitaip ir priimi tą situaciją kaip normalų dalyką. Iš tiesų, kiekvieną kartą keliaujant, būna labai įdomu pažvelgti į save esant stresinėms situacijoms bei išlipti iš komforto zonos.

Ar baisu leistis į gyvenimo nuotykius?

Kiekviena kelionė bei gyvenimas ant ratų yra tarsi savotiškas iššūkis. Niekada negali žinoti, kas gali nutikti, ir viskam turi būti pasiruošęs. Bet, turbūt, labiausiai baisu būna tuomet, kai esi namuose, ir ruošiesi ilgai kelionei. Tada prisimąstai visokių klausimų, o kas jei taip, o kas jei anaip… Taip pat mums būna neramu dėl savo tėvų (na, žinot, tas malonus tėviškas rūpestis), kurie nuolat jaudinasi, kad mums gali kažkas nutikti. O kai jau esi kelionėje, tuomet jautiesi ramiau ir viską priimi kaip natūralų dalyką, tiesiog gyveni ta diena ir negalvoji apie kažkokias konkrečias baimes. Kaip sakoma, jei bijai vilko, neik į mišką. 😀 Tiesa, bene didžiausia mūsų baimė – transporto gedimai. Kadangi labiau esame gamtos mėgėjai ir mėgstame nusibelsti į mažiau turistų lankomus kampelius, baiminamės, kad gali sugesti mūsų transporto priemonė, kuri yra ne pirmos jaunystės, ir teks užbaigti kelionę ir likti be mašinos, ir be namų.

Kas mums nuostabiausia gyvenant ant ratų?

Pasirinkę keliauti ir gyventi savo pačių įsirengtuose namuose ant ratų, nei karto nesigailėjome. Iš tiesų mums šis keliavimo būdas net yra labiau priimtinesnis, nei skraidymas lėktuvais. Taip, norint pasiekti savo kelionės tikslą, reikia nuvažiuoti daug kilometrų, kas iš tiesų vargina. Tačiau patirti nuotykiai bei pamatyti vaizdai atperka viską! Važiuodamas automobiliu, gali pro langus grožėtis vaizdais, taip pat, radus įspūdingą vietą, gali sustoti, užsiplikyti kavos, ramiai atsigerti. Taip pat gali nuklysti nuo savo kelionės maršruto bei atrasti daug įdomių vietų. Labiausiai nuostabu tai, kad esi nuo nieko nepriklausomas, pavyzdžiui, skrydžių grafikų, ir gali būti kur nori bei kada nori

Gyventi taip kaip gyvenat. Kas buvo sunkiausia per visą šį laiką?

Turbūt sunkiausias dalykas keliaujant bei gyvenant ant ratų, yra suderinti poilsį su darbu. Kadangi, kaip minėjau, abu dirbame nuotoliniu būdu, tenka paskirstyti laiką taip, kad spėtum aplankyti, ką esi suplanavęs, bei padaryti savo darbus. Keliaujant po Ispaniją, atstumai išties yra nemaži, tad neretai tenka iš vienos vietos į kitą vykti 5–6 valandas… Tad mūsų dienotvarkė keliaujant dažniausiai atrodo taip: anksti ryte atsikeliame, papusryčiaujame, važiuojame, atvykstame į vietą, ją aplankome tą pačią arba kitą dieną, tada kažkur aplink ją pasiliekame nakvynei ir iki pat vėlumos dirbame. Tai dauguma kelionės dienų būna ypač intensyvios.

Ką patartumėt žmonėms svajojantiems apie tokį gyvenimo būdą?

Pirmiausia, nebijoti! Tai galima pritaikyti visose gyvenimo srityse. Ir taip pat nereikia galvoti, ką pasakys kiti: svarbu daryti tai, ką nori, net ir tuo atveju, jei tai iš šono skamba kaip didžiausia nesąmonė. Esame ne kartą sulaukę įvairiausių komentarų iš aplinkos, tokių, kaip, pavyzdžiui, kodėl mes nekeliaujam kaip normalūs žmonės su lėktuvu ir negyvenam viešbučiuose. 😀 Tai mūsų atsakymas dažniausiai būna paprastas: nes mums taip patinka.

Kokie pirmieji žingsniai ruošiantis savo gyvenimo nuotykiams?

Pirmieji žingsniai, sugalvojus keliauti ir gyventi ant ratų, tokie, sakyčiau, buvo labai paprasti ir visiems suprantami: įsigyti transporto priemonę, ją įsirengti ir keliauti. Esame žmonės, mėgstantys išeiti iš savo komforto zonos, todėl neretai viską sugalvojame spontaniškai. Pavyzdžiui, paskutinė mūsų kelionė po Ispaniją buvo planuota du mėnesius, na, tiksliau, tiek laiko užtruko minimaliai įsirengti autobusiuką. Mes net nebuvome numatę aiškios dienos, kada išvykstame. Viskas skambėjo maždaug taip: važiuojam kitą savaitę? Gerai, važiuojam! 😀 .

Kokie ateities planai?

Nenustoti keliauti! Norime aplankyti bei pažinti kuo daugiau šalių.

Sekite Gabijos ir Tomo nuotykius socialinėse medijose:

https://www.youtube.com/@darbostogautojai

https://www.instagram.com/darbostogautojai