”Kelionės – gyvenimo būdas: Astos istorija apie pasaulio atradimus”

Kai kuriems kelionės yra hobis, kitiems – svajonė, o Astai – tai neatsiejama gyvenimo dalis. Ji nesuskaičiuoja, kiek kartų pakavo lagaminą, nes skaičiai čia nesvarbūs – svarbiausia patirtys, emocijos ir sutikti žmonės. Pirmieji nuotykiai prasidėjo nuo pažįstamų šalių, bet ilgainiui maršrutai tapo vis drąsesni, o kryptys – vis egzotiškesnės.

Papasakokite savo istoriją.

Būna, žmonės pakomentuoja, kad dažnai keliauju, o aš galvoju “o kaip kitaip? :)”. Tai yra mano gyvenimo dalis, dabar jau ir mano vaikų. Tiesą pasakius, man tai yra taip natūralu, kad aš net nemanau, kad daug keliauju ir norėčiau daug daugiau. Prieš kelias savaites grįžau iš kelionės po Iraką, tai yra 64 – ta mano aplankyta šalis.
Keliavimo azartas pagavo nuo pat pradžių. Nuo pat pirmosios kelionės buvo aišku, kad nuo šiol prioritetas yra lėktuvo bilietai.
Prasidėjo nekaltai nuo Turkijos ir Tuniso, užsienyje gyvenančių draugų lankymo, paskui jau pradėjome ieškoti įdomesnių taškų. Tame gyvenime iki vaikų buvo lengva būti spontaniškiems, plius laukė visas nepažintas pasaulis.
.

Kokie įdomiausi dalykai nutiko kelionėse?

Man įdomiausios kelionių kryptys yra dviejų tipų: pirma, tai unikali gamta, gyvūnija. Iškart prisimenu kelionę po Islandiją – vieni už kitus didingesni kriokliai, geizeriai, avių ganyklos, besiveržiantis ugnikalnis, pufinai (liet.k mormonai) . Venesuela su didžiausiu pasaulio kriokliu, Amazonės džiunglės, pirmą kartą sutikta kapibara. Žaliojo kyšulio salos ir jų įspūdingo grožio kalnuotos pakrantės, lipimas į užgesusį ugnikalnį. Sokotros sala apskritai yra kaip nežemiškas patyrimas – endeminiai drakono kraujo medžiai, dykumų rožės, kanjonai, pakrantės, – neįmanoma papasakoti apie šios salos grožį ir unikalumą. Malaizijos Tioman sala, dar tuo metu buvusi laukinė, be privažiavimo iki stovyklavietės, laukinės džiunglės.. Visko ir neišvardinsiu, sukasi vaizdai galvoje kaip filmas. .

O antra tema, kuri mane labai traukia, tai – žmonės, skirtingos, egzotiškos kultūros. Prisimenu kaip prieš keliolika metų nuvykome į Iraną – pirmą tokią griežtą musulmonišką šalį, kur su draugėmis visada ir visur turėjome būti prisidengę plaukus ir atitinkamai apsirengę. Paliko įspūdį žmonių svetingumas, nuoširdus smalsumas, domėjimasis mumis. Toks panašus jausmas ir iš paskutinės kelionės – Irako. Suprantu, kad jautrios šitos kryptys, apipintos baimėmis ir stereotipais. Bet man labai smalsu stebėti kaip jie atrodo, kaip gyvena, ką valgo, kaip elgiasi, kaip meldžiasi. Mes kaip kokie gyvūnai tokiose šalyse stebime vieni kitus iš tolo, kaip nematytą rūšį, bet smalsiai, su nuostaba, be baimės. Irake buvo kelios kurioziškos situacijos kai vietinės merginos praktiškai išsirikiavo į eilę, norėdamos su manimi nusifotografuoti ir tai truko kokią 10 minučių.
Vėl prisimenu Sokotrą, vietinius vyrus apsirengusius futomis (apie klubus apsuktas audinys/sijonas), tradicinius šokius, tuos smalsius moterų žvilgsnius, kuklumą sumišusį su smalsumu.

Teko lankytis Kenijos ir Etiopijos gentyse, kur žmonės gyvena primityviomis sąlygomis gamtoje, gyvena kartu su gyvuliais vienoje pašiūrėje, ten augina ir vaikus, randa maisto gamtoje ir tai yra vienintelis gyvenimas, kurį jie pažįsta.
Omanas! Kokia nuostabi šalis mėgstantiems egzotiką. Užtenka vien nuvykti į gyvulių turgų ir stebėti ten vykstančius pokalbius, derybas, pirkėjus ir pardavėjus. Neįmanoma atsitraukti, rimtai! Beje, ir gamta Omane nuostabi, tad labai geras derinys.
Tie žmonių skirtingumai mane ypatingai traukia, bet tuo pačiu jaučiu ir lūdesį, dėl to, kad suskirstyti mes į blogesnius ir geresnius, kad žmonės tapatinami su valstybių ideologijomis, ir neretai trūksta pagarbos tam, ko nesuprantame ir nežinome.

TOP 3

Galvojau apie savo top 3 patyrimus susijusius su keliavimu. Keliavome po Centrinę Ameriką su draugais, lankėme Gvatemalą, Hondūrą, Belizą ir Salvadorą. Kaip visada nakvynių ieškodavome ekspromtu ir taip gavosi, kad atvykę į Hondūrui priklausančią Utila salą, neberadome kur gyventi, nuėjome į vietinę agentūrą ir mergina po ilgų paieškų sako: “O gal jūs norėtumėte išsinuomoti salą?”. Aišku nebūtume atsisakę tokio nuotykio! 🙂 Sala nedidelė, bet su įrengta vila, pilnai paruošta komfortiškai gyventi. Užsakytą maistą atveža savininkas. Visam gyvenimui įstrigęs nuotykis, vienas iš tų, dėl kurių verta atsidurti nežinomose vietose, nesuplanuotose situacijose, leisti gyvenimui vykti. Atskiros istorijos verta kelionė iš salos į sausumą. Papuolėme į audrą, sušlapome iki paskutinio siūlo, kapitonas nebežinojo kur plaukti, sugedo prietaisai.. jau manėm, kad kranto nepamatysim niekada.

Antrasis patyrimas yra – Sokotra. Nes Sokotra – tai ne vieta, o jausmas. Tai Jemenui priklausanti sala, esanti Indijos vandenyne. Savaitės trukmės kelionė be patogumų, nakvynė palapinėse, prausimasis upėje. Su kiekviena diena tas “nepatogus gyvenimas” darėsi vis patogesnis, vis mažiau nervino susivėlę plaukai ir dulkės, vis mažiau reikėjo daiktų, kol tai tapo tokia priimtina kasdienybe, lyg taip viskas ir turėtų būti – paprastai. Kiekvienas žingsnis šioje saloje – tai kelionė į atradimus. Nematyti endeminiai augalai, laukinė gamta, gražiausias gyvenime paukščių takas, unikali vietinė kultūra, o ką jau kalbėti apie vidinius atradimus. Tas sulaukėjimas man tiko, jaučiausi kaip namie, nežemiški vaizdai užhipnotizavo, neliko jokio pertekliaus, prasmė persigrupavo į kitus stalčiukus.
Aš galiu keliauti visaip – man tikrai patinka komfortas, patinka kondicionuojami viešbučiai su infinity baseinais ir benedikto kiaušiniai pusryčiams, bet taip pat labai gerai jaučiausi palapinėje Sokotroje.
Sala turi daug su augančiu turizmu susijusių problemų, neišspręsta atliekų surinkimo infrastruktūra, invaziniai gyvūnai naikinantys endeminius augalus, žemyniniame Jemene pastoviai vykstantys konfliktai ir pan. Bet kaip kartais sveika įsižeminti, nupūsti dulkes nuo pamatų ir pasidžiaugti tuo madingu, mistiniu čia ir dabar.

Grįžusi niekaip negalėjau atsisveikinti su Sokotra, ji netilpo į jokius mano turimus rėmus, todėl parašiau nuotykių knygą vaikams, dar neturiu atsakymo iš leidyklos, bet gali būti, kad parsivežti įspūdžiai gyvens toliau ir jūs galėsite juos nors truputį pajusti skaitydami mano knygą. O gal ji bus išversta į arabų kalbą ir nuvešiu ją Sokotros vaikams – patinka taip svajoti.
Dar viena dovana, kurią dovanoja keliavimas, tai – pažintys, žmonės, draugystės. Prisimenu atostogaudami su vyru Tailande susipažinome su vaikinu iš Izraelio, praėjo jau 15 metų, bet palaikome santykius iki šiol, buvome kelis kartus nuvykę paviešėti pas jį į Izraelį, susipažinome su jo šeima, jis buvo pas mus Lietuvoje. Vietname susidraugavome su australais ir jau tais pačiais metais jų kvietimu keliavome po Australiją. O po Ameriką keliavome su vaikinu, su kuriuo susipažinome keliaudami po Malaiziją. Tai tik kelios nuostabios pažintys, dar labiau praplečiančios ir praturtinančios pasaulį.
Paskutiniais metais turėjome kelias grupines keliones iš Lietuvos, negaliu nepaminėti jų metu užsimezgusių nuostabių draugysčių. Žinokit tai nėra tiesiog pažintys! Tai yra kelionių pažintys, o tai yra kas kita 🙂 Tai kitokie žmonės, kitokie pokalbiai, kitoks požiūris. Mėgaujuosi ir esu dėkinga.

Keliavimas su vaikais.

Su tokiais tėvais ramiai nepabūsi 🙂 Pirmagimį į pirmąją kelionę išsivežėme keturių mėnesių. Dabar Bernardui 8 metai, yra aplankęs 18 šalių. Iš įdomesnių krypčių – Madagaskaras, Mauricijus, Maldyvai, Marokas, Islandija. Dukrai anksti pradėti keliauti sutrukdė pandemija, todėl pirmoji aplankyta šalis – Maldyvai, buvo tik metukų. Dabar jau vejasi brolį ir būdama penkerių yra aplankiusi 12 šalių. Ne skaičiuose esmė, žinoma, bet azartas jau pagautas, jie nori pamatyti kažką naujo, mes kartu sėdime prie žemėlapio, renkamės kryptis, domimės, Bernardas ieško geriausių skrydžių.
Su vaikais keliauti ir gera, ir sunku. Dabartinis amžius, sakyčiau, labai komfortiškas šeimyninėms kelionėms. Jiems įdomu sužinoti, įkopti, pamatyti, patirti, ne tik kasti duobes pajūry. Aš į pirmąjį užsienį išvažiavau gal dešimtoje klasėje, todėl man labai gera, kad turime galimybę nuo mažens savo vaikus supažindinti su keliavimo džiaugsmu. Man įdomu kartu su jais patirti pirmus kartus. Pirmą kartą pamatyti pufinus, pirmą kartą kartu pamatyti besiveržiantį ugnikalnį ir pan.
Apie sunkumus nešnekėsiu, nes tėvai ir patys juos žino, o jei dar nežino tai sužinos.

Ką patartumėt žmonėms svajojantiems apie tokį gyvenimo būdą?

Patarti aš nieko negaliu, nes jūs patys kuriate savo gyvenimo filmą. Aš pasirinkau nuotykių filmą, o tu?

Astos nuotykius sekite socialinėse midijose. 

https://www.instagram.com/cia_buvo_abugi/