Rūtos istorija – tai kelionė į savęs atradimą ir išsipildymą grįsta ir iššūkiais ir triumfais.
Jos patarimas vis dar svajojantiems, bet dvejojantiems žengti pirmąjį žingsnį yra paprastas: pasitikėkite savimi ir gyvenimu, tikėkite savo svajonėmis ir mažais žingsneliais eikite jų link. Klaidos yra mokymosi dalis, o pačioje kelionėje slypi tikroji magija.
Intensyviau pradėjau keliauti nuo 2013 metų. Tačiau tais laikais keliavimą derinau su studijomis, įvairiomis mainų programomis ir samdomu darbu.
Išbandžiau skaitmeninio klajoklio (angl. digital nomad) gyvenimo būdą. Tiesą sakant, pirmą kartą tai vertinau kritiškai, nes mano išlaidos viršijo pajamas, ir jau buvau nusprendusi, kad tai ne man. Nei normaliai padirbėti, nei pasimėgauti poilsiu man nesisekė. Tuo metu mėnesį viešėjau Tenerifėje. Bet… kartais duodu antrą šansą. Ir panašu, kad iš antro karto pavyko puikiai suderinti darbą, poilsį ir keliavimą! Kuris prasidėjo 2022 metais ir iki dabar dar nesibaigia.
Tiesa, pirmuosius puse metų 2022 bekeliaujant po Aziją aš tiesiog užsiėmiau fotografavimo hobiu, savanoriškai konsultavau vietinius verslus ir padėjau jiems būti labiau matomiems Google Žemėlapiuose. Daug mokiausi, gilinausi į rytų šalyse sukauptas žinias. Intensyviai mokiausi ir praktikavau jogą, kvėpavimo ir meditacijos technikas. Taip pat studijavau Gydomąją Dao, Yin Jogą.
O paskui toliau tęsiau skaitmeninės rinkodaros darbus nuotoliniu būdu. Kadangi esu SEO specialistė, galiu dirbti nuotoliniu būdu keliaujant. Šiuo metu ir toliau praktikuoju tai ką išmokau rytuose bei verslus konsultuoju su skaitmenine rinkodara susijusiais klausimais. Esu apkeliavusi 55 šalis, ir tikriausiai pusę iš jų daugiau nei 2 kartus. Dabar esu Lietuvoje, bet ir toliau gyvenu skaitmeninės klajoklės gyvenimą. Savo kasdieniniu gyvenimu dalinuosi instagram paskyroje @rutos.life.
Papasakokite savo istoriją. Kaip gyvenimas atrodė anksčiau?
Nuo vaikystės mėgau keliauti, nesvarbu ar tai būdavo užsienis ar važiavimas pas tėvų draugus į svečius. Norėdavau vis kažkur nakvoti, tai pas draugę, tai dar kur ir niekaip nesuprasdavau tėvų komentarų: “Ką tu savo lovos ir namų neturi?”. Pavartydavau akis ir mintyse pagalvodavau, kad visai jie nieko nesupranta.
Baigusi mokyklą išgirdau apie galimybė studijuoti Australijoje. Tuo metu man atrodė, kad išvaryti mokytis ten būtų panašu kaip išskristi į kosmosą. Todėl pradėjau dairytis į kitas šalis, “labiau žemiškas”. Studijavau Lietuvoje (metus Portugalijoje), keliavau po pasaulį, bet Australijos taip ir nepasiekiau.
Supratusi, kad savęs be kelionių neįsivaizduoju, ieškojau profesijos, kuri leistų man tai daryti. Todėl pabaigiau skaitmeninės rinkodaros (angl. Digital Marketing) magistrą Anglijoje. Tuo metu man atrodė, kad skaitmeninis marketingas tai būdas dirbi iš bet kur ir, kad tam yra reikalingas diplomas.
Po mokslų baigimo, 24 metų, grįžau į Lietuvą, įsidarbinau skaitmeninės rinkodaros agentūroje.
Derinau samdomą darbą ir keliavimą, draugai juokavo, kad iš socialinių tinklų atrodo jog aš net nedirbu. Bet aš dirbau daug, vienu metu samdomame darbe dirbau 1.25 etato, bei papildomai vis karst nuo karto freelancinau. Dažnai keliaudavau per valstybines šventes prisidėjusi vieną kitą dieną iš atostogų. Dėl to prieš COVID-19 pandemiją man pavykdavo keliauti praktiškai kiekvieną mėnesį.
.
Kaip kilo mintis pakeisti savo gyvenimą?
Kai būdama 24 metų aplankiau 25 -ą šalį – Kiniją ir sekančio gimtadienio proga gavau nutrinamą žemėlapį, pradėjau skaičiuoti kiek dar liko neaplankytų šalių.
Tais metais į savo penkmečio planus/tikslus įsirašiau ir tokį : išvažiuot ilgesniam laikui pakeliauti po Aziją, Australiją.
Aš ne visada žinojau ko noriu ir kokia linkme judu. Kai vaikystėje manęs klausdavo kuo aš noriu būti užaugusi, juokais sakydavau “Prezidentė”, bet iš tiesų pirmą kartą rimtai sau tokį klausimą išsikėliau tik būdama 15 metų. Tais metais kai mokykloje renkiesi kokias pamokas mokysiuosi toliau ir kokiu lygiu. Galiu pasakyti, kad tuomet man buvo didelis šokas, atrodo buvau tam nepasiruošus. “ Iš kur aš galiu žinoti kuo aš noriu būti, jei iki tol mokiausi tiesiog daryti tai ką reikia?”
Pažinti save ir sąžiningai atsakyti į tokius klausimus “O ko gi aš iš tikrųjų noriu” yra nelengva, nes mes nedrįstame panorėti ar patikėti tuo, kas mūsų protui dabar atrodo neįmanoma – paprasčiausiai dėl to, nes mes to dar neturime.
Kai pradėjau kelti klausimus, pamažu ateidavo ir atsakymai. Kai nežinojau ko noriu, bandžiau viską, tam, kad pirmiausia bent jau suprasti ko aš nenoriu ir kas man nepatinka. Pamažu pradėjo aiškėti ko aš noriu, bet aš nežinojau kaip tą gauti.
Todėl pradėjau rašyti norus į sąsiuvinį (mokyklos laikais), paskui darytis nuotaikų lentas (angl. moodboard) ir juos kabintis ant sienų (studijų laikais), kol galiausiai mano visi tikslai ir norai “nugulė” excelio sheet’uose.
Taigi grįžtant prie mano kelionės, apie ją nekaltai pagalvojau būdama 25 metų, kaip visada tą svajonę užsirašiau ir 28 metų, sausio mėnesį iškeliavau.
Pandemijos metu, kai apmažėjo išorinių dirgiklių, aš dar labiau panirau į save. Iš tiesų man labai patiko tie metai, nes supratau, kad dalį dalykų aš darydavau iš FOMO (angl. Fear of missing out, liet. “Baimės praleisti”). Ramiai leisdavau laiką namuose, dirbau iš namų, sportuodavau, praktikavau jogą, leisdavau laiką gamtoje, medituodavau, gamindavau. Man tai buvo tobulas laikas geriau pažinti save. Vis aiškiau ir aiškiau supratau, kas man svarbu.
Pradėjau matyti skirtumą tarp to kas man svarbu ir to kas dabar yra. Mokiausi būti kantri, daryti tai ką reikia ir tikėti, kad po truputį kažkas pasikeis. Bet, kad ir kiek atrodo dėjau pastangų, jaučiau kaip viduje “dalykai” keičiasi, o išorėje ne. Tada pradėjau suprasti, kad aš nebesu sąžininga pati su savimi. Aš matau, kad reikia pokyčių, bet vis dar darau tą patį, nes bijau prarasti tą ką dabar turiu.
2021 metais, vis dar bijodama prarasti, nusprendžiau tiesiog mėnesiui išeiti atostogų. Tuo metu išsikėliau du klausimus, nebandžiau jų atsakinėti logiškai. Tiesiog užsirašiau klausimus ir išėjau pėsčiomis per Lietuvą. Praėjau Lietuvą (511 km.) nuo šiaurės iki rytų per 17 dienų ( Camino Lituano keliu).
Ir atrodo, per kelis mėnesius, po to atsakymai į mano iškeltus klausimus patys materializavosi ir neturėdama ką prarasti, 2022 sausio mėnesį, išvažiavau į išsvajotą kelionę. Nusipirkau one way ticket ir išskridau į Nepalą.
.
Didžiausios pamokos kurias išmokote kelionėje? Gal atradote, sužinojote naujų
dalykų apie save?
Pamokų buvo nemažai, pradedant nuo pamokų išmoktų einant Camino keliu.
“Akmenukas bate”. Išgirdau patarimą, pasiklausiau jo ir įgyvendinau praktiškai. Taigi apie akmenuką. Akmenuką bate. Kaip svarbu pastebėti mažą akmenuką bate, kai jis lyg per klaidą ten patenka. Lengva pastebėti didelį akmenį, arba dideliam akmeniui tiesiog sunku nepastebimam patekti į batą. O gal ir išvis neįmanoma. Mažas akmenukas tai kaip mažos problemos, apie kurias žmonės nešneka. Ne tai, kad nešneka, bet jos dažnai lieka ignoruojamos. Vieni vaidina, kad jų nemato ir nepastebi, o kiti iš tiesų jų nepastebi. Kol galiausia tie maži akmenukai pratrina tokias žaizdas, dėl kurių eiti toliau tiesiog nebegali. Arba ėjimas pasidaro pernelyg skausmingas. Kuo greičiau pastebėsim ne ten patekusius akmenukus ir dėl jų kažką darysim, tuo labiau tikėtina, kad nueisim ilgą kelią su nepritrintom kojom.
“Kelias tik į priekį”. Sutikau žmogų Camino kelyje, kuris pavaišino mane kava. Jis dalinosi savo įspūdžiais, nes jau ne kartą ėjo Camino keliu Ispanijoje ir Portugalijoje. Jis man pasakojo, kad Camino kelias veda tik į priekį. Paprastai žmonės 10 dienų išgyveną fizinį skausmą einant keliu. Tada seka 10 dienų minčių kančios, nesugebant sau atsakyti į klausimą “Kam aš čia iš vis einu?” ir po 20 dienų atsiveria kitokie dalykai. Taigi, kelias veda tik pirmyn, energija reikia sutelkti dabartyje, praeities nebėra.
Eiti žvyrkeliu pabosta, kodėl nėra takų palei mišką savęs klausiau? Atsakymą radau savo galvoje: nes būtų be galo sunku nueiti 500 km. su tiek masalų. Eiti per mišką atkarpas buvo sunku. Tave puola bambalai, uodai, negali sustoti, negali ir per daug kreipti dėmesio. Turi tiesiog praeiti. Kiek galima greičiau nesiblaškant. Taip ir gyvenime. Einam keliu, būna visokių atkarpų, kur tave kanda ir tau skauda, bet nesiskundi, nesustoji ir eini toliau. Sustosi – tapsi musių, uodų, bambalų maistas. Turi tiesiog nelėtinant tempo eiti pirmyn. Gyvenimas tai ėjimas keliu. Gyvenime būna visokių kelių, gražesnių, siauresnių, platesnių, klampesnių. Tik einant tais skirtingais keliais, supranti, kad ėjimas tai ir yra tikslas, o ne kažkokia galutinė pasiekta stotelė.
“Nemesk kelio dėl takelio”. Einant Camino keliu, kartais norėjosi nukirsti kampą, o kartais ne tik norėjosi, bet aš jį ir nukirsdavau, bet baigdavosi tuo, kad nueidavau daugiau negu buvo suplanuota. Vieną kartą nepasimokiau iš pamokos, bet antras kartas tikrai pamokė. Ėjau iki Alytaus. Ėjau, ėjau tiesiai ir užsigalvojusi praleidau posūkį, ”nieko tokio” – pagalvojau. Paėjau palei asfaltuotą kelią ir grįžau į trasą. Bet… kad jau prisidėjo papildomų kilometrų, nusprendžiau save apdovanoti ir kirsti kampą toliau. Einant į Alytų pastebėjau užrašą “ Aukščiausias Lietuvos pėsčiųjų takas”. Galvoju kaip faina, per jį ir eisiu, juk rodo ženklas. Bet pasirodo takas liko pašonėje. Jis buvo ten, kur vedė Camino takas, o aš jį “nushortcutinau”. Pagalvojau, gal eiti papildomus 4km pirmyn ir 4km atgal, juk tikrai būtų įdomu pamatyti tą aukščiausią taką. Na ir nuėjau. Susukau daugiau kilometrų nei buvo numatyta. Toliau kelias vedė link nakvynės vietos. Bet aš nusprendžiau paėjėti toliau dar už Alytaus, nes princese užsimanė dvare nakvoti. Žygiavau papildomai toliau, ko nepadarysi dėl dvaro. Takas vedė per Vadžgirio pažintinį taką, kuris buvo tiesiog pasaka. Uodų tiek, kiek pasakose manau nebūna, troškina. Gert norisi, sustoti nėra kada, nes jau temsta ir telefonas išsikrauna. Bet stabtelėjau išsitraukti vandens buteliuką, 4 uodai iš kart ant rankos tupia. Varau dideliu tempu, o gražu neapsakytai. Camino rodyklė rodo tiesiai, lipti per piliakalnį. Jau po 35 km. ėjimo Rūta nenusiteikusi taip entuziastingai tai padaryti – tai yra lipti į jį. Pasižiūriu į dešinę, lyg ir yra laiptukai kurie nusileidžia nuo piliakalnio. Nusprendžiau į kalną nelipti ir eiti tiesiai prie laiptukų. Einu, einu, o miške vien geltonos rodyklės, kažkur dingo mano žinomi mėlyni Camino kelio sužymėjimai. Pradėjau bėgti, ten kur rodo geltonos rodyklės, telefonas išsikrauna, noriu greičiau pasiekti dvarą. Taupydama telefono bateriją tikėjausi, kad geltoni žymėjimai mane vis tik atves į reikiamą taką, bet išsitraukus telefoną matau, kad aš nuo dvaro tiesiog tolstu. Nusikeikiu mintyse, teks grįžti. Apie 5km. Pradėjau eiti sparčiau, matau kaip telefonas rodo 13 proc., 11proc. … Bėgu, pradeda traukti blauzdą. Pasiekiu pagaliau tą piliakalnį į kurį nenorėjau lipti, užlipu į jį. O ten užlipus matai 3 nusileidimus, ne 2. Tai va tą trečią aš ir praleidau. Pamoka išmokta – nemesk kelio dėl takelio.
.
Pamoka prieš išskrendant į Aziją, o gal labiau supratimas, kad mes, žmonės galime prisitaikyti prie visko ir iš žmogaus gali atimti viską, bet požiūrio iš jo neatimsi, jei jis pats nepasirenka jį paaukoti.
Prieš išskrendant ganėtinai stipriai mane palietė ir susitikimas su Nepalo Federacinės Demokratinės Respublikos garbės konsulu – Dariumi Montvila, kurio šiuo metu jau nebėra tarp gyvųjų.. Kadangi nusprendžiau vizą gauti Vilniuje, o ne “on arrival”, Kathmandu susitikau su konsulu, atvykdama pas jį į svečius. Prieš atvykstant su juo susirašinėjome laiškais, o kai suderinome atvykimo laiką, gavau tokį laišką “Prašau nenustebkite – dėl ligos praradau gebėjimą kalbėti balsu ir valdyti rankas ir kojas, tad esu neįgaliojo vežimėlyje. Mano žmona Rasa padės įklijuoti vizas ir sutvarkyti formalumus.” Atvykusi, tikrai nustebau ir ne dėl to, kad išvydau žmogų neįgaliojo vežimėlyje, bet dėl to, kad Darius neištaręs nė žodžio, man patapo pavyzdys ir įkvėpimas, negalėdamas kalbėti. Žmogus, negalėdamas rodyti ir mimikų, šypsojosi akimis. Ant sienų puikavosi begale diplomų ir pasiekimų, nuotraukos iš užkoptų viršūnių, stebėjau žmogų, kuris būdamas pilnai paralyžiuotas ir negalintis kalbėti puikiai komunikuoja akių pagalba rašant kompiuteryje. Tuo metu supratau, kad mano viduje išgyvenama per anksti atėjusi vidurio amžiaus krizė yra niekis. Ir iš tiesų kiek daug stiprybės slypi žmoguje ir kaip žmogus gali prisitaikyti ne tik gyventi, bet ir kokybiškai dirbti net ir po tokių stiprių gyvenimo sukrėtimų.
Stiprūs vidinis išgyvenimas atvykus į Aziją.
Nepalas – pirmoji šioje (2022 metų kelionėje) aplankyta šalis. Tuo metu tai buvo 36- a aplankyta šalis, kuri stipriai pakeitė mano matymą – taip, kaip aš matau išorinį pasaulį. Ir viskas iš tiesų buvo ne apie tai ką pamačiau, patyriau būdama ten (išorėje), viskas apie tai ką patyriau atsisukus 100 proc. į save pačią. Pirmą kartą savo akimis pamačiau deginamus šiandien mirusius žmones Pashupatinath krematoriume. Tačiau čia neišvysi nei vieno verkiančio žmogaus, vietiniai žmonės tiki, kad jų mylimi, artimi žmonės reinkarnuosis. Prie laužų leidžiama stovėti tik vyrams. Prieš deginimą negyvėlį apiplauna Bagmati upėje, kur vėliau ir išpilami jo pelenai. Žodžiais sunku nusakyti tą jausmą matant tokius vaizdus savo akimis. Bet jei trumpai: tai atveria kur kas kitokią perspektyvą galvojant apie savo pačios gyvenimą čia žemėje. Vienoje upės pusėje atsisveikinama su mirusiaisiais, o kitoje žmonės ateina prašyti naujos gyvybės. Prieš išvykstant į Tylos stovyklą dar nuvykome pasitikti saulės kalnuose ir aplankyti vietinius gyventojus. Bevaikštant po vietinius kaimelius pamatai ir supranti iš tiesų kokiame burbule mes gyvename Lietuvoje ir Europoje. Gerąja to žodžio prasme. Mes vos su kuprinėm kilom į kalną, o vietinės moterys čia kasdiena neša milžiniškus maišus ant kupros, kiekvieną dieną prirenka 3-jų tipų gerybes kalnuose ir neša jas į namus : 1) šakos, kad galėtų užkurti laužą ir šeimynai paruošti šiltą maistą 2) rudi lapai – kompostui 3) žali lapai – gyvuliams pašaras. Kai kalbėjome su vietiniu apie mokslus ir edukaciją Nepale, jis mus patikino, kad Nepalas atsilieka nuo Europos dviejų kartų švietimu. T. y. dažnu atveju kalbant su lietuviu išgirsi, kaip jo seneliai atvažiavo į miestus Kauną, Vilnių mokytis. Pas juos šis judėjimas vyksta dabar. Dabartiniai vaikai važiuoja į didmiesčius siekti išsilavinimo, o jo tėvai baigė tik kelias klases, seneliai net nėjo į mokyklą.
10 dienų tyloje medituojant ir kelionė į save.
Po kelių dienų praleistų Kathmandu ir jo apylinkėse išvykome į Vipassana meditaciją, dėl ko čia realiai ir atskridome.
Tiems, kas nežino kas yra Vipassana trumpai apie tai : tai yra meditacijos forma, kurios metu tu tiesiog stebi savo vidų. Nėra jokių apeigų ar ritualų, tiesiog sėdi tyloje ir stebi tikrovę tokią, kokia ji yra.
Kaip atrodė mūsų dienos Vipassana centre? 10 dienų mes meditavome po 10,5 val. per dieną. Keldavomės 4 ryto, su varpo skambesiu. Pirmą dieną pergyvenau, kaip gi aš atsikelsiu be žadintuvo, o kas bus jeigu neišgirsiu to varpo, ar mane kas ateis ir pažadins? Tuo metu kai mes leidžiame laiką stovykloje paliekame visus elektroninius prietaisus saugyklose, taip pat negalime skaityti ar rašyti. Tikslas yra 100 proc. būti su savimi ir nebandyti su mintimis pabėgti kažkur. Diena atrodė taip : keliamės, medituojame, pavalgome pusryčius, medituojame, pavalgome pietus, medituojame, išgeriame arbatos ir suvalgome vaisių ir vėl medituojame. Vakare vyksta apžvalga, t.y. Goenka (Vipasanos meditacijos mokytojas) pristato ką paprastai studentai išgyvena po pirmos, antros ir t.t. dienos tyloje, kokios reakcijos vyksta smegenyse ir kūne, bei pristato kas laukia mūsų sekančią dieną, į ką reikėtų fokusuotis ir kokia laukia praktika. Po apžvalgos dar kartelį medituojame ir tuomet einame miegoti 9:30 vakare. Visas tas 10 dienų mes praleidome tyloje, jie tai vadina “noble silence”.
Vidiniai išgyvenimai tylos stovykloje.
Patyrimai: technikos, pati dienos rutina ir vidiniai patyrimai gali išgąsdinti arba sukelti tam tikrus įsivaizdavimus kaip turėtų būti arba neturėtų. Todėl nenorėčiau detaliai apibūdinti kiekvienos savo dienos ten ir patirtų išgyvenimų, vien dėl to, nes pačios Vipassanos esmė yra priimti viską kaip yra ir neturėti kažkokių lūkesčių. Aš pati vykau į šią stovyklą apie ją praktiškai nieko nežinant. Tuo metu man atrodė, kad sunkiausias dalykas bus tiesiog nekalbėti, bet aš klydau. Todėl jei skaitytojai norėtų tai išbandyti patys savo kailiu, aš tiesiog neišsiplėsiu labai apie savo patyrimus, o padrąsinsiu tiesiog išbandyti tai savu kailiu (p.s. Vipassana vyksta visame pasaulyje, nebūtina skristi taip toli, kiek žinau tylos stovyklos vyksta ir Lietuvoje). Kai mes kažką mokomės, dažnai dairomės į aplinkinius, norim sužinoti kaip jiems sekasi, ką jie išgyvena. O šios stovyklos esmė ir yra, visą laiką su niekuo nesišnekėti ir žiūrėti tik į save. Kadangi kai mes pradedame dalintis savo patyrimais atsiranda mintys galvoje „O kodėl man taip nėra?“ „Kaip padaryti, kad taip būtų?“. O visa šios praktikos esmė ir yra “priimti taip kaip yra”, angliškai jie sako “see the things as they are, not as you want them to be.“ Pasakysiu tik tiek, kai atvažiuoji į Vipassana stovyklą turi prisižadėti, kad iš ten neišeisi 10dienų, bet žmonės šneka, kad antra ir penkta diena yra sunkiausios ir žmonės nori pabėgti. Aš jau pirmą dieną galvojau: „Ką tu čia darai, Rūta? Gal geriau eik į kalnus pasivaikščiot?“. Rimtai svarsčiau, kad noriu pabėgti. Taip pat buvo ir ketvirtą dieną. Norėjau tiesiog pabėgti. Jaučiau jog vienu metu kovoju per daug vidinių kovų.
Vis tik nepabėgau, išbuvau visą laiką. Tiek laiko būnant su savimi visiškoje tyloje pradedi labiau suprasti kaip veikia tavo mintys, kaip jos susijusios su tavo fizine ir emocine savijauta. Supranti, kad kūne, taip pat kaip ir gamtoje viskas nuolat keičiasi ir išmoksti priimti taip, kaip yra dabar. Išmoksti daugiau laiko praleisti čia ir dabar, kai mintimis nuklysti į praeitį ar ateitį išmoksti greičiau grįžti į esamą momentą. Iš tiesų manau, kad tai yra tobula praktika tiems, kuriems yra sunku susikaupti darbe, susikoncentruoti. Po vipassanos sprigto, galėjau nukreipti dėmesį ten kur panorėjau.
Ir iš tiesų, kaip minėjau prieš tai, nors labiausiai pergyvenau dėl to, kad negalėsiu kalbėti 10 dienų, tai buvo pati lengviausia šios stovyklos dalis.
Keliaujant po Balkanus mašina, Anapus kadro ABRA KADABRA.
Ko vis tik nepatirsi per išorę ir gražius vaizdus, naujai aplankytas vietas?
Prieš porą dienų iškilo kelios problemos, kurias įnirtingai sprendžiau galvoje sau bekeliaudama Kroatijoje. Taip panirau į mintis ir užsisukau jose, kad galiausiai atsidūriau situacijoje “1 sekundė iki apsiverkimo”. Liūdesys, pyktis, nusivylimas sklendė ore. Ne motais man buvo nei tos Kroatijos gatvelės, apskritai nelabai mačiau kas ten išorėje dėjosi. Kitaip tariant buvau išskridus. Tokiomis akimirkom žinau, kad reiktų keisti plokštelę, nes jau nieko tokios emocinės būsenos tinkamai nebeišspręsi. Tiek ir te prisimenu iš to miestelio tai grįžimą link mašinos, kuri stovėjo prie Lidl’o.
Ledai! Noriu ledų! Kam gi nėra padėję ledai nuo visokių liūdnų minčių?
Pasiimam po ledų porciją, atsistojam į eilės galą. Atrodo visi apsipirkinėja kokiam ilgąjam savaitgaliui. Eilė ilga, mes niekur neskubam, nebent ledai skuba tirpti rankose… Ir štai Rūtai šauna dar vienas NORAS ir kadangi čia niekas aplinkui nesupranta kokia paukščių kalba aš šneku garsiai ir tariu “Gal mus praleistų žmonės, mes tik ledus perkam?”
Po kelių sekundžių priešais stovėję du vyrukai atsisuka ir sako “Would you like to stand in front of us?”, aš šiek tiek atsipeikėju nuo savo minčių nusijuokiu ir padėkoju.
Ir taip po dar kelių sekundžių mes atsiduriam prie pat kasos. Mus praleido ir likę žmonės. Išėjom iš parduotuvės, lupam popierėlius nuo ledų prie durų ir šnekam.
Mykolas: “Na čia tai geras, mane pirmą kartą praleido žmonės eilėj, ir ne vienas net, o keli”
Rūta: “Magija”
Kaip ten sako: “Galvot ką galvoji” arba “Kaip šauksi – taip atsilieps”.
Nėra lengva išeiti iš savo minčių verpeto, kai pradedi galvoti ko nenori ir spirale keliauji greitu tempu žemyn. Bet reikia. Reikia išmokti atsitraukti.
O tada pamatai, kad stebuklai vyksta ne ten kažkur toli, o čia tau priešais nosį.
ABRA KADABRA – O ko nori tu? Taip taip, ne ko NENORI! Visata supranta ✨️net ir Kroatijoj lietuviškai.
.
Jei darytumėte viską nuo pradžių, ką darytumėte kitaip?
Labiau būčiau dabartyje, mažiau galvočiau apie ateity. Nebesilaikyčiau įsikibus į tai kas man netarnauja ir yra nebereikalinga.
Ar baisu leistis į gyvenimo nuotykius? Kaip vyko pasiruošimas kelionei?
Pasiruošimas 2022 metų 3-9 mėnesių kelionei po Aziją (* iš tiesų Azijoj aš prakeliavau visus 2022metus, o po to dar metus keliavau su grįžimais į Lietuvą, tai vėl atgal į Tailandą skridau, tai po Balkanus su mašiną iškeliavom 3mėnesius, paskui Dahabe- Egipte 1.5 mėnesio gyvenau)
Manau kelionei ruošiausi jau nuo to laiko kai 25 metų išsikėliau tokį tikslą. Bet mano planas buvo tik toks: rašiausi šalis, kurias norėčiau aplankyti ir ką ten norėčiau nuveikti, bei kiek finansų tam gali reikėti. Detalaus plano neturėjau. Bet realus ruošimasis prasidėjo gruodžio mėnesį, o sausį aš jau išskridau. T. y. tada susidėliojau paskutinius taškus ant i ir nusipirkau “one way ticket” į Nepalą.
Iš tiesų labai planuoti kažko į priekį ir negalėjau, nes buvo dar labai neaiški situacija su COVID-19 pandemiją, t. y. daugiau nei puse šalių, kurias norėjau aplankyti buvo uždarytos arba Covid reikalavimai buvo tokie, kad tiesiog neapsimokėjo ten skristi (pvz. buvo reikalinga 2-jų savaičių karantinavimas viešbučiuose). Todėl nusprendžiau nieko neplanuoti, pradėti savo kelionę 100 proc. susikoncentravimą į save ir paskui skristi ten, kur norisi ir kur aišku galima.
Buvo baisu, bet taip pat jaučiau, kad tai turiu padaryti DABAR. Papasakojau savo keliom artimom draugėm ką sugalvojau ir tarsi pajuokaudama paklausiau ar norėtų prisijungti. Mano pasiūlymas buvo toks įdomesnis – “Ar norėtum varyti 10 dienų į tylos ir meditacijos stovyklą Nepale? Ir paskui gal kažkur pakeliauti”
Kamilė ir Augustė yra mano draugės iš didžiosios D, kurios man taip pat yra įkvėpimas ir pavyzdys ne tik asmeniniame, bet ir karjeros gyvenime, todėl kreipiausi būtent į jas su šitu pasiūlymų. Kamilė sutiko, Augustės meditacija nesužavėjo, bet pasakė, kad ji prilėks paskui, kai mes pamedituosim ir pasakysim savo tolimesnius planus. Taigi buvau pasiryžus keliauti, kad ir viena. Nors tokia idėja labai gąsdino, bet buvau pasiryžus ir solo kelionei. Tačiau, kaip laikas parodė kai darai tai kas patinka visada atsiranda bendraminčių ir bendrakeleivių, taigi keliauti vienai niekad ir neteko.
Kokie ateities planai?
2022 metais kai išvykau keliauti, ketinau aplankyti Australiją, bet užsibuvau Azijoj, kad net ir atsidarius sienoms (dėl Covid pandemijos Australija buvo uždariusi sienas turistams) ten nebenukeliavau. Ją pasilikau ateičiai. Turbūt pasąmoningai dar norėjau pasilikti neišpildytų svajonių 🙂 Tai planas “kažkada” įgyvendinti šią svajonę.
Jei aš jums parodyčiau savo Google Maps žemėlapį, jis visas mirga nuo mėlynų smeigtukų (vietų kurias kada nors norėčiau aplankyti). Labiausiai mane traukia gamta, esu pasižymėjus vietas nuo Kilimandžaro ugnikalnio Tanzanijoj iki Zhangjiajie Nacionalinio parko Kinijoje. Iš esmės aš keliauju ne tam, kad kažką pamatyti, keliauju tam, kad išmokčiau naujų dalykų, patirčiau tai, ko dar nesu patyrusi. Taigi, konkrečių planų neturiu, bet manau, kad ir toliau tyrinėsiu pasaulį ir save 🙂
Sekite Rūtos nuotykius socialinėse medijose:
https://www.instagram.com/rutos.life/