Papasakokite savo istoriją. Nuo ko prasidėjo jūsų kelias į tokį gyvenimą?
Esu Miglė Matonė. Kelionių organizatorė, vėrinių kūrėja. Šiuo metu su vyru gyvename
tarp Kolumbijos, Brazilijos ir Lietuvos.
Prieš 11 metų įvykusi pirmoji tolima, dviejų mėnesių kelionė į Tailandą buvo visko pradžia.
Kaip atrodė jūsų gyvenimas anksčiau? Kuo tuomet užsiėmėte ir kaip jautėtės?
Iki jos gyvenome daug sėsliau, Alytuje. Būdama 24 metų baigiau magistrantūros studijas, bet pagal specialybę niekada nedirbau. Pasirinkau širdžiai mielą darbą – turėjau sėkmingą gyvūnų kirpyklą 5 metus. Tai buvo mano išsipildžiusi svajonė, kadangi galėjau darbo grafiką planuotis pati. Bet jau pirmaisiais metais pajutau, kad esu užburtame rate. Kuo daugiau uždirbu, tuo daugiau išleidžiu. Dirbau kuo daugiau, kiek tik galėjau. O paskutinius metus jaučiausi „perdegusi“.
Kada pajutote, kad norite kažką pakeisti savo gyvenime? Kaip kilo mintis
kuriam laikui nuo visko atsitraukti?
Tada supratau, kad jokie išoriniai pasiekimai vidinės ertmės neužpildys. Pirmiausia turiu viską susikurti viduje.
Kadangi esu kilusi iš mažo miesto, kuriame tada praleidau beveik visą gyvenimą, dar kirpdama gyvūnus pradėjau jausti, kad noriu bent keliems mėnesiams nuo visko atsiskirti. Ir su vyru keliauti į tuo metu svajonių šalimi buvusį Tailandą.
Kaip atrodė jūsų gyvenimas Tailande? Kaip pavyko suderinti keliones, darbą
ir gyvenimą kitoje šalyje?
Jame praleidome 5 sezonus – nuo 2 iki 7 mėnesių per metus. Tailande mano vyras fotografavo vestuves, kūrė fotosesijas, reklamas viloms. Kadangi jis dirbo profesionaliu fotografu Lietuvoje, savo veiklą galėjo tęsti ir Tailande. Aš buvau šiose veiklose asistentė. O grįžusi į Lietuvą tęsdavau darbą su gyvūnais.
Vėliau jūsų gyvenimo kryptį pakeitė COVID-19 pandemija. Kaip atsirado
Meksika, o vėliau – Kolumbija?
Kai prasidėjo COVID-19 pandemija, visos šalys užsidarė keliautojams. Liko tik trys vietos, į kurias buvo galima vykti – Meksika, Maldyvai ir Dubajus. Tuo metu viskas, ką buvome sukūrę Tailande, visiškai sustojo. Todėl buvome priversti pakeisti kryptį ir vykome į Meksiką. Su viltimi viską pradėti iš naujo.
Čia mums sekėsi gerai. Susipažinome su daug įdomių žmonių, su jais bendradarbiavome įvairiose srityse. Praleidę pusę metų Meksikoje supratome, kad norime dar labiau keliautojų neatrastos šalies. Ir tai buvo Kolumbija.
Kas jus taip sužavėjo Kolumbijoje, kad nusprendėte joje ne tik apsistoti,
bet ir padėti ją atrasti kitiems keliautojams?
Atvykę į šią mums nepažintą šalį iškart pajutome jai simpatiją. Kolumbija atrodė turinti daug ką pasiūlyti. Ypač gamta. Todėl nusprendėme kuo artimiau susipažinti su Kolumbija, o vėliau padėti ją atrasti ir kitiems keliautojams – planuoti keliones.
Kaip prasidėjo kelionių organizavimo veikla? Kokie buvo pirmieji žingsniai,
norint pritraukti keliautojų?
Iki pirmųjų keliautojų reikėjo labai pasistengti. Artimai susipažinti su Kolumbija, sukurti įdomų portfolio socialinėse erdvėse. Per nuotraukas ir vaizdo įrašus sudominti žmones, gauti jų pasitikėjimą ir norą keliauti su mumis arba pagal mūsų planus.
Gyventi ir dirbti taip, kaip gyvenate dabar, turbūt ne visada lengva. Kas buvo
sunkiausia per visą šį laiką?
Per visą laiką sulaukėme daug iššūkių – tiek morališkai, tiek finansiškai, tiek bendradarbiaujant poroje. Nes praleisti tiek laiko kartu, po 24 valandas per parą, ne kartą buvo iššūkis. Santykiuose tokiu momentu svarbu ir neprarasti savęs, ir susiderinti vienam su kitu.
Kelionės dažnai siejamos ir su netikėtumais bei baimėmis. Ar per visus šiuos metus teko susidurti su nesaugiomis situacijomis ar didesniais išbandymais?
Per visas keliones nebuvo nė vieno baisaus incidento, nė karto nesilankėme ligoninėje, nebuvome patekę į nesaugią situaciją. Kadangi tikiu Dievu, esu dėkinga Jam už tai.
Kai atsigręžiate atgal, ar yra dalykų, kuriuos savo kelyje darytumėte kitaip?
Visas klaidas ir pasirinkimus kartočiau. Kadangi esu įsitikinusi, kad tik pats patyręs savo kailiu gali iš to pasimokyti, tapti išmintingesnis. Ir kartais atrodo, kad esame ne kokioje situacijoje. O vėliau paaiškėja, kad būtent to dėka tapome geresni.
Kokias didžiausias pamokas išmokote per visus šiuos kelionių metus?
Po visų patirčių išmokau, kad reikia leisti viskam įvykti geriausiu laiku. Nes protas visada nori greičiau, nori geriau, nori daugiau.
Ką kelionės padėjo atrasti ir sužinoti apie save? Kokią įtaką jūsų vidiniam
pasauliui turėjo Amazonės džiunglės?
Kelionės davė labai daug. Ypač išplėtė pasaulėžiūrą, išmokė prisitaikyti, sustiprino ištvermę. Keliaudama labai daug gilinausi į savo vidinį pasaulį. Būtent tai mane ir atvedė į Amazonės džiungles. Jos medicina ir gamta manyje padarė didžiausią transformaciją, kurios dėka šiandien matau rezultatus ir išorėje. Aš didžiąją savo gyvenimo dalį tikiu, kad žmogaus vidus atsispindi išorėje.
Visame šiame kelyje svarbi ir savivertė, drąsa, draugystė su savimi. Asmeniškai aš nuo pat pradžių jaučiau ir tikėjau, kad kelionės – ne tik pramoga ar malonumas, bet jose galima atrasti kažką naujo, nematyto ir įdomaus, iš ko galima užsidirbti.
Kada supratote, kad kelionės gali tapti ne tik jūsų
gyvenimo būdu, bet ir veikla? Kaip atradote savo dabartinę kryptį?
Ir darėme daug bandymų. Jie buvo sėkmingi ir nesėkmingi, iki kol galutinai atradome savo kryptį – organizuojame ekspedicijas Amazonės džiunglėse, keliones su kuprotaisiais banginiais, organizuojame keliones Kolumbijoje, Brazilijoje, Ekvadore. Taip pat kuriame vėrinius iš stiklinių, rankų darbo karoliukų, pagamintų Brazilijos amatininkų.
Ką patartumėte žmonėms, svajojantiems apie panašų gyvenimo būdą,
bet nedrįstantiems žengti pirmojo žingsnio?
Svajojantiems apie panašų gyvenimo būdą patarčiau pirmiausia įsiklausyti į save. Ir nusiteikti, kad bus visaip. Bet bus verta.
Ar šiandien jaučiatės atradusi savo vietą?
Aš neprisirišu ir negalvoju, kad taip bus visada. Gyvenimas susideda iš ciklų. Ir vienam pasibaigus, prasideda kitas. Galintis būti kardinaliai kitoks.
Kokie jūsų ir vyro ateities planai?
Visada save siejame su Lietuva. Tai mūsų šalis ir mūsų žmonės. Bet artimiausius metus planuojame tęsti viską, ką darome dabar, ir įgyvendinti naujas idėjas.


