Adventures
Australija iš arti: nuo svajonės iki gyvenimo prie vandenyno
Šarūnė dalijasi savo dviejų metų gyvenimo Australijoje patirtimi – nuo studijų
fotografijos srityje ir darbo barista ant vandenyno kranto iki kelionių po rytinę Australijos pakrantę, Naująją Zelandiją, Vietnamą ir Japoniją.
Tai istorija apie drąsą išvykti į nežinomybę, gyvenimą be aiškaus plano ir mokymąsi kurti viską nuo nulio. Australijoje ji atrado ne tik kitokį gyvenimo ritmą, bet ir bendruomenišką kultūrą, stiprų ryšį su vandenynu bei gelbėjimo klubų ir banglenčių sporto pasaulį.
Ši kelionė tapo ir vidiniu virsmu – Šarūnė suprato, kad daug dalykų gyvenime galima susikurti pačiai, o didžiausi pokyčiai prasideda nuo vieno žingsnio.
Papasakokite savo istoriją.
Esu Šarūnė. Šiuo metu gyvenu Lietuvoje ir dirbu fotografe. 2022 metais išvykau gyventi į Australiją ir ten praleidau dvejus metus. Tai gavosi visai ilga kelionė. Australijoje studijavau fotografiją, dirbau ant vandenyno kranto barista mažoje kavinukėje. Ilgą laiką svajojau apie gyvenimą Australijoje ir, kai atėjo tas laikas, kilo klausimas – o kas dabar? Ką noriu čia nuveikti? Taigi išsikėliau tikslą kiek įmanoma daugiau pakeliauti – tiek Australijoje, tiek už jos ribų, ir manau, kad visai gerai tas planas pavyko. Per tą laiką išnaršiau rytinę Australijos pakrantę, buvau Australijos viduryje, taip pat aplankiau Naująją Zelandiją, o grįždama į Lietuvą turėjau mėnesio trukmės kelionę Vietname bei savaitę Japonijoje.
Kaip kilo mintis pakeisti savo gyvenimą?
Apie Australiją svajojau dar tada, kai buvau mokykloje ir tuo metu mano pusseserė išvyko ten gyventi. Tiesa, tuo metu drąsos gerokai pritrūko. Spėjau ir bakalaurą baigti, ir Covid’o laikotarpį išgyventi, kol pagaliau pavyko pasiekti Australijos krantus. Išvykau kartu su „Jaunimo kelionėmis“, kurios ir sugrąžino tą idėją iškeliauti.
Manau, dažnai norime tam tikrų dalykų, bet nesiryžtame, nes ta nežinia, ateinanti su sprendimais, gąsdina. Labai svarbu turėti tinkamą palaikymą ir labai džiaugiuosi, kad turėjau tokią aplinką. Man taip pat labai padėjo klausimas: „Ar gailėsiuosi, jeigu to nepadarysiu?“ Kai supratau, kad gailėsiuosi, tai buvo pradžia veiksmams.
Didžiausios pamokos, kurias išmokote kelionėje?
Mano kelionė buvo ilga, tad tų pamokų buvo visai daug.
• Pirmiausia tai, kad dauguma žmonių yra geranoriški, norintys ir gebantys padėti. Svarbu tik mokėti priimti tą pagalbą.
• Gyventi gerai galime tiek, kiek patys gebame įsivaizduoti. Turėjau vieną draugą, kuris žinojo, kad gyvens ant vandenyno kranto. Ir iki šiol gyvena viename gražiausių Sidnėjaus paplūdimių.
• Viskas pasidaro darymo būdu. Nepakanka drąsos ar noro. Svarbu žengti žingsnį, o po to atsiranda ir antras, trečias.
• Rutina visada pasiekia tave tiek, kiek pats to nori. Taip, yra sudėtinga dvejus metus gyventi atostogų ritmu ir tam tikrai reikia pastangų – ieškoti naujų vietų, žmonių.
• Taip pat nebijoti žmonių kaitos ir priimti tai, nes kelionėse tai tiesiog neišvengiama dalis.
Gal atradote, sužinojote naujų dalykų apie save?
Manau, kad kelionės neįtikėtinai gerai atskleidžia dalykus apie save. Ypatingai ilgalaikės ir solo kelionės, kai esi viena. Kadangi į Australiją išvykau viena, o mano pusseserė gyveno, kad ir toje pačioje Australijoje, bet už 1500 km nuo manęs, viską turėjau susikurti nuo pradžių. Nieko nepažinojau, neturėjau nei kur gyventi, nei kur dirbti.
Tuomet supratau, kad galiu daug ką susikurti pati – tik reikia bandyti, daryti ir eiti. Ypatingai baisu tada, kai reikia eiti su spausdintu CV ir siūlyti save, kad priimtų dirbti (australams aptarnavimo srityje vis dar labai patinka, kai žmonės ateina su CV). Daug baimių, o pasirodo – viskas įveikiama. Taip pat atradau džiaugsmą burti žmones, kviesti kartu žaisti tenisą, „grilinti“, važiuoti stovyklauti.
Ar baisu leistis į gyvenimo nuotykius?
Labai. Bet noras ir smalsumas yra daug didesni už tą baimę.
Kaip vyko pasiruošimas kelionei?
Mano pasiruošimas truko ganėtinai ilgai, nes į tą laiką įsiterpė Covid’as ir Australijos sienos užsidarė. Tuo metu tiesiog pildžiau ir tvarkiau dokumentus, stengiausi kiek įmanoma daugiau pasiruošti ir pasitaupyti. Tačiau kartu reikėjo išlaukti, sekti naujienas bei pigius skrydžių bilietus. Vos tik atsidarius sienoms, po mėnesio jau buvau Australijoje.
Kokie nuostabiausi dalykai gyvenant čia?
Australija pati savaime yra tiesiog nuostabi – gamta, žmonėmis, klimatu. Tuo metu, kai gyvenau Australijoje, ji tikrai atrodė kaip rojus žemėje. O gyvenau dar ir tokioje vietoje, į kurią žmonės atvyksta išėję į pensiją.
Ramus gyvenimo tempas, ankstyvi rytai. Mano klientai kavos rinkdavosi jau 5:30 ryto, o 6 valandą stovėdavo eilės. Žmonės sportuoja, eina maudytis, surfinti. Senjorai (ir ne tik) geria kavą, kasdien susitinka su draugais, turi savo kompanijas. Jiems aptarnavimo srityje dirbantys žmonės tampa tarsi draugais – nesvarbu koks amžius, jie labai myli savo baristas, kurie kasdien paruošia tokią pačią nuostabią kavą.
Taip pat labai įdomi vandenyno kultūra – visi vaikai nuo mažų dienų mokomi saugiai elgtis vandenyne, o gelbėtojai su dronais ir sraigtasparniais prižiūri, ar nėra ryklių, kad žmonės galėtų saugiai surfinti ir maudytis.
Gyventi taip, kaip gyvenate. Kas buvo sunkiausia per visą šį laiką?
Man buvo labai sudėtinga visus metus turėti gerą orą. Kad ir kaip keistai tai skambėtų, tiesiog nesu pratusi, kai saulė šviečia visą laiką. Lietuviui labai artimas jausmas, kad jei šviečia saulė, ypač jei šilta, reikia išnaudoti laiką lauke, nes tai Lietuvoje reta. O ten tai yra kasdienybė, todėl nuolat norisi kažką organizuoti, kažkur keliauti, veikti.
Taip pat finansiškai visada buvo jausmas, kad reikia dirbti, nes kiekvieną savaitę reikia mokėti nuomą, norisi pasitaupyti, o ir keičiasi įvairūs reikalavimai. Pavyzdžiui, studentai pradžioje galėjo dirbti pilnu etatu, o vėliau buvo sumažinta iki 24 valandų per savaitę.
Ką patartumėte žmonėms, svajojantiems apie tokį gyvenimo būdą?
Jeigu tik gyvenimas suteikia tokią galimybę – naudokitės proga. Suprantu, kad gali būti įsipareigojimų, dėl kurių sudėtinga išvykti, tačiau kai yra noras, atsiranda ir galimybių.
Kokie ateities planai?
Ateities planai šiuo metu – Lietuvoje. Svajonių visokių yra, tačiau su kelionėmis jos labiau trumpalaikės, projektinės. Norėčiau fotografuoti vestuves užsienyje, šiuo metu tai darau Lietuvoje. Taip pat norėtųsi kurti daugiau fotografijos projektų, kurie leistų keliauti ir pažinti įvairias kultūras.
GYVENIMAS ANT VANDENYNO KRANTO
Kaip atsidūriau Australijoje?
Apie Australiją pradėjau galvoti dar 2014 metais, kai ten gyventi išvyko mano pusseserė. Iš tiesų net pati nesupratau, kodėl taip labai ten traukė – tiesiog labai norėjau. Gerai pamenu, kaip 2015 metais, dar prieš baigdama mokyklą, skambinau jai ir klausiau, ar verta atvažiuoti. Tuo metu Australija atrodė neįtikėtinai toli, todėl sakiau, kad norėčiau atvykti bent pusei metų.
Pusseserė atsakė labai aiškiai – pusės metų neužteks. Reikia bent metų ar net dvejų, kad spėtum pamatyti tokią didžiulę šalį ir suprasti, kaip ten gyvena žmonės. Tuo metu vieneri ar dveji metai man atrodė kaip milžiniškas laiko tarpas, todėl tą mintį kuriam laikui paleidau.
Tačiau Australija vis sugrįždavo į mano akiratį. Tuo metu „Jaunimo kelionės“ organizuodavo susitikimus su lietuviais, jau gyvenusiais Australijoje. Jie dalindavosi įkvepiančiomis istorijomis, o aš vis užsukdavau į tuos renginius besibaigiant bakalauro studijoms. Ten „Jaunimo kelionių“ įkūrėja Justina mane švelniai padrąsino – gal kartais tiesiog reikia pabandyti.
Baigusi studijas pradėjau taupyti. Tuo metu lietuviai praktiškai negalėjo gauti kitokios vizos nei studentiška, todėl reikėjo rinktis studijas. Pasirinkau fotografiją ir pradėjau tvarkytis dokumentus. Tačiau visai netrukus pasaulį sustabdė Covid pandemija, o Australija uždarė sienas. Prasidėjo laukimas.
„Jaunimo kelionės“ nuolat informuodavo apie situaciją, tačiau australai tikrai neskubėjo atverti sienų. Tik artėjant 2022 metams pasigirdo kalbos, kad gyvenimas pamažu grįžta į įprastas vėžes. Tuo metu labai rizikavau – išėjau iš darbo, išsikrausčiau iš gyvenamos vietos, nusipirkau bilietą ir išvykau.
Atvykau. O kas dabar?
Vienintelis dalykas, kurį tikrai žinojau – kad studijuosiu. Visa kita buvo visiška nežinomybė.
Kartais labai nori kažkur nuvykti, viską dėl to darai, o tada atvyksti ir supranti: „Gerai… o kas dabar?“ Tas momentas buvo labai įdomus. Supranti, kad neturi nieko – nei namų, nei darbo, nei pažįstamų. Vienintelis žmogus, kurį pažinojau visoje Australijoje, gyveno už maždaug 1500 kilometrų.
Sveiki atvykę į Gold Coastą
Gold Coastas, arba Auksinė pakrantė, yra rytinėje Australijos pakrantėje, netoli Brisbeno. Pavadinimas kilo dėl to, kad saulė čia teka iš vandenyno ir auksine šviesa nušviečia visą pakrantę.
Šiame mieste gyvena apie 700 tūkstančių žmonių. Gold Coastas labiau laikomas kurortiniu, turistiniu miestu, nusidriekusiu palei vandenyną. Jį pasirinkau dėl dydžio ir artumo vandeniui.
Taip pat Gold Coastas garsėja puikiomis bangomis banglentininkams – tiek pradedantiesiems, tiek profesionalams. Čia daugiau nei 250 dienų per metus šviečia saulė, vasaros būna karštos ir drėgnos, o likusį laiką vyrauja šiluma.
Ką veikiau visą tą laiką?
Studijavau mažame koledže. Iki šiol labai vertinu tą laiką. Turėjau nuostabius, profesionalius dėstytojus, kurie buvo orientuoti ne tik į mokymąsi, bet ir į asmeninį žmogaus augimą. Jie skatino ieškoti savo matymo kampo, eksperimentuoti, kurti.
Tuo pačiu dirbau ant vandenyno kranto. Darbą pradėdavau penktą ryto, o jau pusę šešių prie mūsų kavos kioskelio nusidriekdavo eilės. Ir nors skamba juokingai, buvimas prie vandenyno man tapo kasdienybe.
Tik vėliau, kai draugė atvyko iš Lietuvos ir kartu vaikščiojome Sidnėjuje stebėdamos banglentes nešančius vaikus, ji pasakė:
„Šarūne, įsivaizduoji, jie taip gyvena.“
Ir tada supratau – aš irgi jau taip gyvenu.
Būtent tada fotografija įgavo dar gilesnę prasmę. Norėjosi fiksuoti ne tik vaizdus, bet ir gyvenimo ritmą, nuotaiką, žmonių santykį su vandeniu ir laisve.
Saulėtekių kultūra
Įdomu tai, kad rytinėje pakrantėje saulė kildavo iš vandens. Gal dėl to, o gal dėl to, kad jau septintą ryto būdavo beprotiškai karšta, žmonės Gold Coaste labai mėgo keltis anksti.
Kaip jau tikriausiai pamenate, į darbą ateidavau penktą ryto, o pusę šešių eilėse jau stovėdavo žmonės, laukiantys savo kavos. Vasarą į darbą ateidavau jau su šviesa, o žiemos metu, tai yra birželį, ateidavau tamsoje ir saulėtekio sulaukdavau tik po geros pusantros valandos.
Jeigu pas mus žmonės gyvena nuo devynių iki penkių ir tada turi savo gyvenimą, tai ten nuo penkių iki devynių yra jų laisvalaikio ir sporto laikas.
Kitas svarbus faktas – Gold Coaste labai anksti temsta. Net vasaros metu jau pusę aštuonių vakaro būna tamsu, tad vakaro ten tikrai nėra daug. Dienos metu beveik neįmanoma būti saulėje, todėl lieka rytinis laikas, kai dar gali pajusti vėsumą.
Ką žmonės veikia taip anksti ryte? Eina gerti kavos, vaikščioti, sportuoti, bėgioti palei pakrantę. Iš mašinų traukiamos banglentės ir keliaujama į vandenį. Sportuojama po vieną ir grupelėmis.
Pavyzdžiui, trečiadieniais vyrai sportuodavo paplūdimyje ir, kol darydavau kavą, galėdavau stebėti, kaip jie bėgioja su rąstais, ropoja ar garsiai šaukia. Penktadieniais, dar saulei nepatekėjus, paplūdimyje būdavo žaidžiamas australiškas futbolas.
Taip pat dažnai plaukimo klubai pradėdavo ankstyvus prasiplaukimus. Turėjau keletą kolegų, kuriems buvo virš penkiasdešimties ir kurie, nors jau buvo užauginę vaikus, kasdien nueidavo nuplaukti apie keturis kilometrus – iki vieno paplūdimio ir atgal.
Dar viena dažna ir mėgstama veikla – kasdien susitikti su draugais išgerti kavos. Taip jie ateidavo ir pas mane.
Gelbėjimo klubų veikla ir bendruomenė
Štai čia ir prieiname prie kitos man labai svarbios vietos – gelbėjimo klubo. Čia praleidau labai didelę savo laiko dalį, pradirbau pusantrų metų ir užmezgiau daug gražių draugysčių.
Australai iš tiesų yra labai šilti ir mieli žmonės. Smalsūs žmonės. Lietuviškas akcentas jiems taip rėždavo ausį, buvo toks negirdėtas, kad nors iš veido galėjau pasirodyti vietinė, vos tik pasisveikindavau, dažnai sulaukdavau klausimo, iš kur esu.
Per tai užsimegzdavo daug draugysčių ir už kavinės ribų. Kai eidavau gatve ir žmonės su manimi sveikindavosi, lietuviai draugai negalėdavo suprasti, iš kur juos pažįstu. Sakydavau – „kavytės pas mane ateina“.
Kalbant apie australus, manau, svarbūs du akcentai: jiems įdomūs visi žmonės, ypač ryškios ir drąsios asmenybės. Jiems patinka, kai aptarnavimas tampa tam tikru šou. Jeigu kada nors pavyks nuvykti į Australiją, linkiu patirti tą jų „small talk“ kultūrą.
Nors lietuviams toks bendravimas dažnai atrodo neįprastas, man tai labai daug pasakė apie jų kultūrą. Nesvarbu, kokį darbą dirbi – ar šluoji gatves, ar esi padavėjas, ar barista – jie nori tave pažinti. Jeigu darbą atlieki gerai, jie tikrai tai vertina: giria, dėkoja, rekomenduoja kitiems.
Australams labai svarbi jų bendruomenė ir šalia esantys žmonės. Banglenčių klube bendruomenės burdavosi skirtingai – vieni tiesiog turėjo draugų ratelius, su kuriais gerdavo kavą, kiti prisidėdavo ir prie gelbėjimo klubo veiklų. Kaip galima suprasti, gelbėjimo klubo pagrindinė misija yra užtikrinti, kad žmonės mokėtų elgtis prie vandens ir jiems būtų suteikiama pagrindinė informacija. Darbo dienomis pas mus kavos ateidavo gerti gelbėtojai, o savaitgaliais australai turi savanorystę prie vandens, tad gelbėjimo klubas tiekdavo visą jiems reikalingą įrangą, taip pat maistą.
Devynis mėnesius vaikams yra vedamos pamokėlės, instruktažai – ką reikia daryti ir kaip skaityti jūrą, vyksta plaukimo pamokos. Organizuojami ir įvairūs renginiai: skatinama ugdyti įgūdžius plaukiant vandenyje, tad rengiami plaukimai – vieno kilometro, dviejų kilometrų. Ir nors nuotraukoje krykštauja vaikai, plaukia įvairaus amžiaus žmonės – savęs dėl amžiaus niekas neapriboja.
Man gražiausias dalykas, kurį matydavau, buvo vyresnio amžiaus žmonės, kurie kasdien, nesvarbu, koks oras ar šaltis, eidavo maudytis. Tiesa, šalta būdavo labai retai – kartais temperatūra nukrisdavo iki penkių laipsnių, bet net ir šalčiausiu metų laiku vanduo būdavo panašios temperatūros kaip šilčiausia Baltijos jūra. Pavyzdžiui, liepą vanduo siekia apie 21,5 laipsnio – panašiai kaip Baltijoje. Vasarą, pavyzdžiui, gruodį, gali būti apie 27 laipsnius – tiesiog „arbatėlė“.
Grįžtant prie tų grupelių – stebėdama tuos žmones ir girdėdama jų istorijas, nuolat stebėjausi ir žavėjausi jų atsidavimu. Nors dabar daugelis jų tik kartais savanoriauja budėdami prie vandens, jie daugiau nei penkiasdešimt metų gyveno toje pakrantėje, ugdė jaunimą, skatino sąmoningumą prie vandens ir sportą.
Sportas
Pamenu, kai pirmą kartą pamačiau sportininkus – jie skrodė vandenį vandens slidėmis, ir negalėjau patikėti, kaip lengvai jiems tai sekasi. Jie nuolat bėgdavo į vandenį, atlikdami užduotis, nė karto nesustodami, tik keisdami vandens sporto priemones. Atrodė tarsi antžmogiai. Šie žmonės sportuoja daugiau nei kai kurie olimpiniai atletai. Ir tai ne mano mintis – taip sakė viena mergina, su kuria turėjau progą pabendrauti ir geriau suprasti, kas čia vyksta.
Man atrodo, kad tiek šie vandens sportai, tiek gelbėjimo klubas yra labai didelė australiškos kultūros dalis – tos, apie kurią mes dažnai nei matome, nei girdime, bet ji yra labai stipri. Gelbėjimo klubai labai skatina jaunimą sportuoti. Yra sudaryta programa, kurios metu atliekamos trys užduotys – plaukimas, plaukimas ant gelbėjimo lentos ir plaukimas vandens slidėmis (galima tai įvardyti kaip baidarę). Sportuojama bet kokiomis vandens sąlygomis, nebent jos tampa pavojingos gyvybei.
Žmonės sportuoja dėl kelių priežasčių. Dvi svarbiausios – asmeniniai sportiniai tikslai ir noras tapti gelbėtojais. Labai norėjosi paminėti sportininkus tam, kad būtų galima suprasti, kokio lygio yra gelbėtojai. Tai – aukščiausias fizinis pasirengimas, dvi treniruotės per dieną – prieš saulėtekį ir po saulėlydžio – ir dar daug nematomo darbo.
Gelbėtojai
Kai žinai, kokio fizinio pasirengimo yra gelbėtojai, maudytis norisi tik ten, kur jie prižiūri. Australai labai skatina sąmoningumą prie vandens – yra aiškiai pažymėtos vietos, ženklai ir vėliavos, nurodančios, kur saugu maudytis. Žiemą gelbėtojai budi nuo aštuonių iki penkių, vasarą – nuo šešių ryto iki šešių vakaro.
Gelbėtojų punktai išdėlioti kas kilometrą – kiekviena vieta turi savo budėjimo bokštelį, tačiau dažniausiai jie sėdi automobilyje prie pat vandens. Vandenynas taip pat stebimas iš viršaus – dronais arba sraigtasparniais, ypač siekiant stebėti ryklius.
Tiesa, su rykliais turėjome keletą situacijų – vieną kartą per Kūčias buvo atplaukę rykliukai, todėl visi turėjo išlipti iš vandens. Esu mačiusi ir į krantą išmestą ryklį. Dar vienas įdomus faktas – rytinėje pakrantėje buvo įrengti tinklai nuo ryklių. Vėliau sužinojau, kad jei ryklys į juos įsipainioja, specialūs laivai tuos tinklus su rykliu pakelia ir jį paleidžia atgal į vandenyną.
Daug dažniau vandenyje matydavome banginius. Iki lapkričio vyksta banginių sezonas, kai jie migruoja palei Gold Coast pakrantę, tad ne kartą mačiau banginius tolumoje, mojuojančius uodegomis, kartais net iššokančius iš vandens.
Dėl viso to ne itin mėgdavau maudytis bet kuriose pakrantėse – niekada nežinodavau, koks ten krantas ar kokia gyvūnija gali būti. Australai mėgsta sakyti: jei nelendi prie gyvūnijos, ji tavęs ir nepalies (čia labiau apie krokodilus), tad stengdavausi tokių vietų privengti.
Kelionės
Prie manęs krokodilai negyveno, bet kad jau pradėjau apie juos kalbėti, verta trumpai pasidalinti ir apie keliones. Įdomu tai, kad patys australai tikrai daug keliauja po savo šalį, o dalis jų net niekada neišvyksta iš Australijos. Tam, kad pamatytum visus Australijos paplūdimius, prireiktų net 32 metų, jei kasdien aplankytum po vieną.
Australija turi neįtikėtino grožio paplūdimių ir vietų – Didįjį vandenyno kelią, besitęsiantį apie 200 kilometrų palei vandenyną, Whitsundays paplūdimius, dažnai įvardijamus kaip vienus gražiausių pasaulyje, bei Didįjį barjerinį rifą, kuriame turėjau progą pamatyti koralus ir paplaukioti šalia jų.
Kiekvieną kartą, net ir grįžus į jau pažįstamus paplūdimius, gamta vis tiek nustebindavo. Atrodė, kad žmonės čia moka džiaugtis gyvenimu – moka būti čia ir dabar. Daug laiko jie praleidžia su šeima paplūdimiuose, o išvykę dažnai ten ir „įsikuria“ su viskuo, ką turi. Mėgsta nakvoti prie jūros kemperiuose ar palapinėse. Man tai atrodė jų gyvenimo paprastumo ir grožio esmė – mokėjimas gyventi laisvai, be perteklinio apsikrovimo.
Banglenčių kultūra
Ir dar vienas dalykas, kuriuo labai žavėjausi – banglentininkai. Į juos man telpa viskas, apie ką kalbėjau šiandien. Ant banglentės gali rasti kiekvieną – ir jauną, ir seną. Kartais, mokydamasi, pro mane praskriedavo penkiamečiai vaikai, ir negalėdavau patikėti, kaip jie valdo lentą.
Banglentę išsitraukti anksti ryte, paplaukioti, o vėliau susitikti su draugais ir išgerti kavos – tai kasdienybė. Tu sutinki daugybę žmonių, kurie be jokios priežasties pradeda su tavimi kalbėtis (tikėkimės – iš gerųjų 🙂). O kai užlipi ant lentos ir pagauni pirmą bangą, atsiranda savotiškas „kablys“ – norisi dar. Kad ir kaip juokingai ar lėtai iš šono tai atrodytų, viduje viskas vyksta neįtikėtinu greičiu.
Banglenčių sportas reikalauja ištvermės, fizinio pasirengimo ir nuolatinio prisitaikymo prie besikeičiančių sąlygų. Bangos niekada nebūna vienodos – jos keičiasi ne dienomis, o valandomis. Dar reikia mokėti sugyventi su kitais žmonėmis vandenyje, kad nesusidurtum.
Šis sportas labai susijęs su vidine būsena – kaip jautiesi viduje, taip ir atsispindi ant lentos. Daugeliu atvejų turi pasikliauti savo kūnu ir intuicija. Būna dienų, kai pagauni bangą po bangos, o būna dienų, kai nieko nepavyksta. Ne tiek technika, kiek jausmas čia yra svarbiausia pradžioje.
Pabaiga
Apibendrinant norėčiau pasakyti, kad visame tame kitame pasaulyje labiausiai sužavėjo kitoks žmonių gyvenimo ritmas – kitoks kėlimosi laikas, požiūris į kitą žmogų, sporto kultūra. Galimybė tai pamatyti ir patirti kartais net priverčia suabejoti – ar tai tikrai buvo realu? Ir nuotraukos tampa įrodymu, kad tai iš tiesų įvyko.
