Ilonos istorija: “Maniau, kad keliauju po pasaulį. Pasirodo, keliavau į save.”

Kas nutinka, kai nustoji gyventi pagal kitų lūkesčius ir pradedi klausytis savęs?
Ilonos istorija prasidėjo ne egzotiškuose kraštuose ir ne kalnų viršūnėse. Ji prasidėjo ten, kur prasideda dauguma didžiausių gyvenimo pokyčių – viduje.
Turėdama viską, ko, atrodytų, reikia laimingam gyvenimui, ji vis dažniau jautė, kad kažko trūksta. Ta vidinė tuštuma tapo pradžia kelionės, kuri nuvedė per Europą, Balį, Indiją, Vietnamą ir, svarbiausia, į daug gilesnį santykį su savimi.

Tai istorija ne apie pabėgimą. Tai istorija apie sugrįžimą į save.
Apie drąsą rinktis nežinomybę, gyvenimą be aiškaus plano ir atradimus, kurių neįmanoma rasti jokiame žemėlapyje – šiame atvirame pokalbyje su Ilona.

Papasakokite savo istoriją.

Mano istorija… Vieną dalyką tikrai žinau – ji tikrai yra mano.
Gavusi klausimus ilgai delsiau su atsakymais, ilgai galvojau, kaip į juos atsakysiu. Nenoriu apgaubti šios istorijos iliuzine euforijos skraiste ir sudaryti įspūdžio, kad viskas buvo taip nuostabu, kaip gali pasirodyti socialinėje erdvėje, tačiau tuo pačiu noriu atskleisti jos grožį ir tikrumą.
Visų pirma, nekeisčiau nieko. Net jei ši istorija savyje neša daug išgyvenimų, vienatvės ir baimių. Net jei buvo etapų, kai atrodė, kad griūva visas iki tol pažinotas pasaulis.
Jeigu man būtų suteikta galimybė ištaisyti „klaidas“, aš jų netaisyčiau, nes šiandien suprantu, kad klaidos egzistuoja tik tada, kai protas bando gyvenimą padalyti į teisingą ir neteisingą. O tikras gyvenimas nevyksta taip tvarkingai.
Kartais būtent sunkiausi pasirinkimai atveria plačias duris į save. Kartais praradimai nuveda ten, kur niekada nebūčiau išdrįsusi eiti būdama saugi. O baimė tampa slenksčiu į visiškai naują gyvenimą.
Ši istorija nėra tobula. Ji pilna lūžių, tikrumo, klaidžiojimų ir vidinių kovų. Tačiau jos tikrumas, gylis ir grožis man šiandien atrodo daug didesni už visus išgyventus sunkumus. Nes būtent ši kelionė pakeitė mane. Ne į „geresnę“ ar „teisingesnę“ versiją, o į daug tikresnę save.
Taigi mano istorija… Dar prieš penkerius metus neturėjau nė menkiausios minties, kad gyvensiu taip, kaip gyvenu šiandien. Tolimieji Rytai mano suvokime turėjo tik simbolinę reikšmę – gyvos istorijos iš filmų, skaitytų knygų, geografiniai taškai žemėlapyje, pasiekiami tik svajonėse.
O pradinė idėja buvo visiškai kitokia, ir net išvykusi iš Lietuvos 2022 metais neplanavau, kad keliausiu ir gyvensiu Azijoje. Planas buvo išvykti su kemperiu, pakeliauti po Europą ir rasti sau tinkamą vietelę, kur galėtume pradėti naują gyvenimą su tuometiniu sužadėtiniu. Matyt, likimas mums turėjo kitokių planų, ir eigoje viskas pasisuko visai kita linkme. Keliai mus nuvedė į Aziją, o vėliau su sužadėtiniu pasukome skirtingais keliais.
Dar keliaudama po Europą 2022 metais su kemperiu tęsiau darbus marketingo srityje nuotoliniu būdu, tačiau jau tuomet labai aistringai buvau pasinėrusi į astrologijos mokslus. Studijavau indišką astrologijos sistemą, ir tai buvo vienas iš aspektų, kuris mane patraukė į Tolimuosius Rytus.
2022-ieji buvo praleisti visiškoje atskirtyje nuo išorinio, man įprasto socialinio gyvenimo. Aš, kemperis, daug gamtos ir astrologijos mokslai. Per dvejus metus baigiau penkerių metų apimties astrologijos kursus, buvau visiškai pasinėrusi į savęs ir žmonių vidinio pasaulio tyrinėjimus. Nenorėjau nieko kito, tik tyrinėti žmogaus vidų… ir pasaulį.
Taip astrologija ir kelionės tapo esminiu lūžio tašku, neatpažįstamai pakeitusiu mano gyvenimą.
2022 metais gyvenau kemperyje, keliavau po Europą, tačiau po kurio laiko to tapo maža. Norėjau daugiau. 2022 metų pabaigoje persikėliau į Balį ir kurį laiką gyvenau Dievų saloje. Nuo 2023 metų pradžios periodiškai keliaudavau į Indiją, tyrinėjau jos kultūrą ir tradicijas, mokiausi bei pradėjau konsultuoti žmones įvairiais gyvenimo klausimais, remdamasi astrologijos žiniomis.
Tačiau ilgainiui Balio sala pasirodė per daug apribojanti judėjimo laisvę. Taip mano gyvenime atsirado Vietnamas, kuris dovanoja judesio galią – kai tik noriu, galiu leistis į tūkstančius kilometrų besitęsiančią naują, svaiginančią nežinomybę.
Vietnamas tapo patogia vieta gyvenimui, kelionėms ir poilsiui. Savotiška „home base“ vieta, į kurią nuolat grįžtu po savo klajonių ir nuotykių.
Kelionės, astrologija, tolimųjų kraštų kultūros ir tradicijos, klajonės kalnuose tapo nuostabiu įrankiu pažinti save ir pasaulį. Jos tapo raktu į gyvenimą, apie kokį net negalėjau pasvajoti, nes nežinojau, kad taip įmanoma.
Taip, gyvenimas nuostabus, tačiau toks gyvenimo būdas reikalauja drąsių sprendimų, nepatogių situacijų, konfrontacijos su baimėmis ir savo pačios ribotumu. Bet keisti nieko nenorėčiau.

Kaip gyvenimas atrodė anksčiau?

Jau kurį laiką dirbau savarankiškai, vykdžiau individualią veiklą marketingo srityje. Veikla sekėsi gerai, gyvenau tobulą gyvenimą – bent jau taip galėjo atrodyti aplinkiniams.
Tuo metu taip pat daug keliavau, nes darbas leido dirbti nuotoliniu būdu. Atrodė, kad viskas suplanuota: stabilumas, sužadėtinis, besikurianti šeima.
Tačiau viduje jau brendo pokyčiai, kurie šokiravo visus. Kaip galima atsisakyti visko ir iškeisti „tobulą“ gyvenimą į visišką nežinomybę, kurioje niekas neaišku?
Vėliau viskas pasisuko labai netikėta linkme, ir tai šokiravo net mane pačią. Kelionės, gyvenimas Azijoje, profesijos pokyčiai, skyrybos, nepavykę verslo planai, sugriuvusios svajonės – visa tai galiausiai atvedė ne į pabaigą, o į daug gilesnį santykį su gyvenimu.
Šių patyrimų pasekmė – beribė meilė gyvenimui, pagarba nueitam keliui, stiprybė nesustoti net tuomet, kai griūva viskas, kuo tikėjai, savęs atradimas iš naujo ir daugybė nuostabių sutiktų žmonių, kurie vienaip ar kitaip palietė mano gyvenimą.

Kaip kilo mintis pakeisti savo gyvenimą?

Gyvenau gyvenimą, kuris pagal nusistovėjusias socialines normas atrodė tobulas. Turėjau stabilią veiklą, mylimą žmogų šalia, namus, automobilį, draugus – viskas atrodė aišku ir saugu. Turėjau viską, ką „reikia“ turėti normaliam, sėkmingam žmogui.
Tačiau vieną dieną pajutau protu sunkiai paaiškinamą tuštumą ir beprasmybę. Atsirado nepaaiškinamas vienišumo jausmas, nuolatinis nuovargis ir negebėjimas jausti pilnatvės gyvenant gyvenimą, kuris iš šalies atrodė teisingas.
Ieškant atsakymų į viduje kylančius klausimus, pamažu pradėjo augti mintis: o kas, jeigu pabandyčiau gyventi kitaip?
Tuo metu dar nesuvokiau, kad tas „kitaip“ bus daug didesnis, nei mano protas galėjo įsivaizduoti.
Tobulas gyvenimas, stabilumas, daiktai, madingi drabužiai, vakarėliai, automobilis, keturiasdešimt porų batų – visa tai staiga tapo beprasmiška akistatoje su vidine tuštuma, kurią išgyvenau.
Mintis pakeisti gyvenimą gimė ne iš noro pabėgti, o iš nebegalėjimo ignoruoti savo vidinės būsenos.
Žinojau, kad galiu ir toliau gyventi „teisingą“ gyvenimą, bet po truputį prarasti save ir kartu sveikatą. Arba rizikuoti viskuo ir pabandyti išgirsti, ko iš tikrųjų noriu aš pati.
Nors tas žingsnis buvo baisus, dar baisesnė atrodė mintis, kad niekada taip ir nepabandysiu gyventi kitaip ir liksiu tame beprasmybės jausme iki savo dienų galo.

Didžiausios pamokos, kurias išmokote kelionėje?

Didžiausia pamoka kelyje buvo susitikimas su savimi. Kai esi viena, supranti, kad niekas kitas nėra atsakingas už tavo gyvenimą ir tai, kas jame vyksta. Ta akistata su savimi vienu metu tampa ir didžiausia pamoka, ir didžiausia dovana.
Savarankiška būti mokėjau ir anksčiau, tačiau tai labiau buvo išorinis atributas. Likusi viena, toli nuo namų, pažįstamos aplinkos ir artimų žmonių, išmokau veikti nepaisydama nepatogumų, baimių ar nežinomybės. Išmokau kurti saugumą iš to, ką turiu čia ir dabar, aiškiau jausti, kas man iš tiesų yra gera, o kas ne.
Sunku išskirti vieną konkrečią pamoką, nes visas kelias vyksta tarsi nenutrūkstama grandinė: išmoksti viena, o gyvenimas jau ruošia kitą etapą. Bet jei reikėtų įvardyti svarbiausią, tai būtų gebėjimas būti su savimi. Nes būtent būdama viena aiškiausiai pamatau, kas esu. Ir galbūt svarbiausia pamoka – pamilti tą gyvenimo kūrinį.

Gal atradote, sužinojote naujų dalykų apie save?

Aš atradau save visiškai kitokią. Tokie pokyčiai ne tik atvėrė daug paslapčių apie mane pačią, bet ir suformavo visiškai naują asmenybę. Pagaliau atėjau į savo tikrumą, pripažinau, kas patinka ir tinka man, net jei tai visiškai nepriimtina ar nepatogu kitiems.
Tas žmogus, kuris gyveno Lietuvoje, nebeegzistuoja. Ilonos iš Lietuvos nebeliko. Ir net jei ji grįš gyventi į Lietuvą, tai jau bus kita asmenybė.
Keliaujant vienai, tolimuose kraštuose buvo daug vidinių mirčių, vienumos ir vienišumo akimirkų. To pasekmė – išmokau mėgautis savimi ir savo kompanija, išmokau klausyti savęs, atrasti stiprybę ir atramą savyje. Išmokau prisiimti atsakomybę už save, savo jausmus ir emocijas, ir tą sąrašą galima tęsti iki begalybės.
Visas grožis ir pinklės slypi tame, kad ši kelionė nesibaigė ir nesibaigs niekada. Keičiasi vietos, keičiasi žmonės aplink, keičiasi aplinkybės, o kartu atsiveria nauji mano pačios egzistavimo sluoksniai.
Nekantrauju vėl ir vėl skaityti savo gyvenimo knygą.

Jei darytumėte viską nuo pradžių, ką darytumėte kitaip?

Nieko nedaryčiau kitaip. Negaliu sugalvoti tobulesnio plano nei tas, kuris man buvo duotas išgyventi.
Kai sustoju akimirkai ir galvoju apie nueitą kelią, visame kame randu prasmę. Ir tik pradėjus svarstyti, o kas būtų, jeigu būčiau pasielgusi kitaip, iš karto susidėlioja milijonas priežasčių, kas nebūtų įvykę, jei viskas būtų buvę kitaip.

Ar baisu leistis į gyvenimo nuotykius?

Baisu buvo. 🙂
Bet turbūt tai ir yra gyvenimo nuotykių dalis. Net bijočiau visiškai prarasti baimės pojūtį. Mano akimis, baimė nėra blogis, jei ji tavęs nesukausto ir neatima galimybės veikti.
Mano pačios santykis su baime labai keistas. Taip, aš bijau, bet tuo pačiu viduje jaučiu kažkokį gilų pasitikėjimą viskuo, kas vyksta. Tarsi gyvenimas vestų ten, kur tuo metu ir turiu būti.
Gal drąsa net nėra baimės nebuvimas. Gal drąsa yra gebėjimas eiti pirmyn net tada, kai bijai.

Kokie nuostabiausi dalykai gyvenant čia?

Man sunku tiksliai pasakyti, kur dabar gyvenu. Vietnamas šiuo metu tapo savotiška „home base“ vieta – čia atgaunu jėgas, nurimstu, pailsiu ir dirbu. Čia tiesiog labai patogu gyventi, o visi mano mylimi nuotykiai yra vos vieno žingsnio atstumu.
Kartais net atrodo, kad atostogos prasideda kiekvieną dieną vos uždarius kompiuterio ekraną. Sėdu ant motociklo, gaudau vėją plaukuose ir lekiu medžioti krioklių džiunglėse.
Tačiau kartu nejaučiu, kad tai yra galutinė stotelė. Neturiu vietos, apie kurią galėčiau pasakyti: „Viskas, čia liksiu visam gyvenimui.“
Dabar esu Vietname, tačiau viduje jau bręsta naujos kelionės ir nauji keliai.
Jei kas nors paklaustų, kur būsiu po pusmečio, greičiausiai negalėčiau atsakyti. Ir ne todėl, kad slepiu, tiesiog nuoširdžiai nežinau. Tačiau ši nežinomybė labiau gąsdina kitus nei mane.
Didelė mano gyvenimo dalis vyksta keliaujant – dažniausiai kalnuose arba tiesiog leidžiant gyvenimui pačiam parodyti kryptį. Todėl galėčiau pasakyti, kas nuostabaus gyvenant taip, o ne būtent čia.
Gyvendama taip jaučiu gyvenimo skonį, ryšį su gamta ir savimi. Toks gyvenimo būdas man tapo įprastas kaip oro gurkšnis. Lietuvoje žmonės važiuoja į kitą rajoną, o aš lekiu į kalnus arba tūkstančius kilometrų į kitą Azijos šalį. Tai tapo natūralia mano kasdienybės dalimi.

Gyvenant taip, kaip gyvenate, kas buvo sunkiausia per visą šį laiką?

Susikurti stabilumą – viena sunkiausių užduočių.
Mano pagrindinis darbas yra astrologija ir konsultacijos, kartais pajamų šaltiniu tampa ir pačios kelionės. Astrologija reikalauja daug laiko, nuolatinio mokymosi ir praktikos, todėl užima didelę mano kasdienybės dalį.
Daug laiko praleidžiu prie kompiuterio, o mano prigimčiai tai gana sudėtinga. Viena mano dalis nori kelti sparnus, leistis į naujus nuotykius ir tyrinėti pasaulį, o kita privalo prisiimti atsakomybę už save ir konsultuojamus žmones.
Astrologija reikalauja įsižeminti, sustoti ir analizuoti. Tam reikalinga ramybė bei tinkama darbo aplinka.
Nuo to, kiek pastangų įdedu į savo veiklą, priklauso rezultatas, kuris matuojamas ne tik finansine išraiška, bet ir pokyčiais žmonių gyvenimuose, kuriuos konsultuoju.
Taigi sunkiausia yra kurti stabilumą ir sustoti visame tame chaose, kuris kartu atrodo toks mylimas ir pažįstamas.

Ką patartumėte žmonėms, svajojantiems apie tokį gyvenimo būdą?

Visų pirma patarčiau nusiimti rožinius akinius ir nemanyti, kad gyvenimas staiga taps rūpesčių neturinčia pasaka.
Neabejotinai jis tampa daug turtingesnis, gyvesnis, kupinas nuotykių ir potyrių. Tačiau keliautojai susiduria su begale sunkumų, ir gyvenimas jų tikrai neapeina. Visi susiduriame su tomis pačiomis žmogiškomis užduotimis: kaip uždirbti, kur gyventi, ką valgyti, ką daryti susirgus. Sutinkame ir nuostabių, ir ne tokių draugiškų žmonių. Turime atrasti savo vietą pasaulyje.
Tiesiog šioje istorijoje labai daug gražių nuotykių.
Svarbu suprasti, kad toks gyvenimo būdas tinka ne visiems. Už gražių nuotraukų socialiniuose tinkluose dažnai slepiasi daug sudėtingo darbo, atsakomybės ir vidinių iššūkių.
Bet jei iš tiesų svajojate apie „nomad“ gyvenimą, labai linkiu surasti drąsos sekti savo svajonėmis. Leiskitės į nežinomybę, susitikite su savo baimėmis. Eikite į ją tarsi į pasimatymą su savimi.
Visada turėsite galimybę grįžti, jei tik panorėsite.
Tobula akimirka neegzistuoja. Egzistuoja tik dabar ir jūsų pasirinkimai, kurie kuria ateitį.
Tegul svajonių ateitis pamažu tampa jūsų realybe, o ne svajone, kuri taip ir lieka mintyse.

Kokie ateities planai?

Mano ateities planas labai paprastas – gyventi.
Matyti pasaulį, patirti naujas vietas ir nuolat išbandyti save naujose rolėse. Jau suplanuotos kelios kelionės, o visai netrukus leisiuosi į solo kelionę po Laosą ir bandysiu jį patirti be plano.
Jokių planų. Bilietas į vieną pusę, fotoaparatas ir kuprinė.
Man labai svarbu neprarasti savo vidinio tikrumo, net keičiantis aplinkybėms, šalims ar gyvenimo etapams.
O jei savo keliu ir savo pavyzdžiu galėčiau bent vieną žmogų įkvėpti gyventi arčiau savo vidinės tiesos, man tai būtų viena gražiausių gyvenimo prasmių.

Ilonos nuotykus sekite čia:

@ilona.shaktijourney
https://shaktijourney.com/